Su LTV istorinės dokumentikos ciklo „Amžininkai” autoriumi Rimu Bružu susitariame susitikti jo darbo vietoje – televizijoje.
Prieš dešimt metų Klaipėdos universitete režisūros mokslus studijavęs vyras šiandien plačiu žingsniu žengia nacionalinės televizijos koridoriais, rodydamas: „Štai čia – mano laidos montažo patalpa. Čia – filmuojamos kitos – tiesioginės, muzikinės laidos. Štai čia – mūsų kavinukė.”
Jau dešimt metų gyveni Vilniuje ir dirbi televizijoje. Kokia buvo tavo, kaip žurnalisto, karjeros pradžia?
Dar studijuodamas Klaipėdos Universiteto Menų fakultete ėmiau dirbti radijo stotyje „Laluna”. Radijas mane nusiuntė į L. Tapino žurnalistų profesines studijas. Taigi pusantrų metų du kartus per savaitę važinėdavau iš Klaipėdos į Vilnių. O kur dar studijos… Jaučiausi kaip išprotėjęs. Galiausiai – nusibodo važinėtis. Persikrausčiau gyventi į Vilnių.
Režisūros studijas metei?
Na, ne, – šypsosi. – Aš baigiau keturis kursus ir išėjau akademinių atostogų. Toks status quo yra iki šiol.
Besimokydamas žurnalistų kursuose, susipažinau su televizininkais. Vienam iš jų – Sauliui Mikutavičiui – užsiminiau apie tai, jog norėčiau likti Vilniuje ir dirbti. Jis mane ir pasikvietė.
Iš pradžių dirbau reporteriu LNK laidoje „Savaitė” ir rengiau vos vieną reportažą per savaitę. Tačiau labai greitai, tapau TV3 laidos „Tema” vedėju. Maža to – netrukus ir LTV laidos „Prieštarauk” vedėju. Dirbau vienu metu dviejuose kanaluose, kas šiandien jau atrodo tikrai neįmanoma. Paskui buvau grįžęs į radiją, o praėjus keturiems mėnesiams man paskambino TV3 „Lietuvos ryto televizijos” direktorius ir prodiuseris Romualdas Mironas. Nežinau, ar tai ką nors reiškia, bet mano pirmasis reportažas startavo 1999 m. sausio 29 dieną – per mano gimtadienį. Vėliau tapau ir šios laidos vedėju.
Koks viešumo skonis?
Viešumas prasideda nuo vos girdimų už nugaros iki atvirų replikų tavo adresu: „Ė, ė, žiūrėk, čia tas, iš „teliko”, „Žiūrėk, Bružas eina”. Iš pradžių tai kelia visokias emocijas, bet ilgainiui užsiaugini storesnę odą. O kai tu pats jau nebematai į tave įsižiūrėjusių žvilgsnių, tada šalia tavęs esantys žmonės tau primena: „Žiūrėk, kaip į tave žiūri”. Taip jau yra.
Suprantu, kad viešumas tau kelia labiau neigiamas, nei teigiamas emocijas.
Mane tai tikrai erzina. Aš negaliu net alaus ramiai nusipirkti. Aplink stovintieji skaičiuoja, kokio ir kiek perki… Aptarinėja. Apkalba. Nesuprantu, kaip kitiems žinomiems žmonėms tai patinka.
„Lietuvos ryto televizijoje” dirbai net penkerius metus. Tačiau laida tebegyvuoja, o tave matome jau dirbantį visai ką kita. Kuri dokumentinių filmų ciklą.
Laida, kaip ir viskas aplink, ėmė keistis. Mutavo. Populiarėjo gyvenimo būdo laidos, knaisiojimasis po kitų žmonių, juolab, – žinomų, apatinius. Jos rinkdavo aukštus reitingus. O man tie „nurenginėjimai” nepatiko. Nepatiko ir politika. Taigi aš, ruošdamas rimtas temas, vis labiau linkau į istorinę publicistiką, dokumentiką. Kartą, prisimenu, vienam istoriniam reportažui turėjau sukaupęs tiek medžiagos, jog daryti iš viso to tik vieną reportažą buvo tiesiog neprasminga. Buvau įdėjęs nemažai darbo. Taip sukūriau pirmąjį dokumentinį filmuką „Paskutinis žvalgas”. TV3 jį parodė. Dar po kiek laiko – sukūriau dar vieną. Vėl parodė. Na, o 2005 – aisiais, R. Mironas su TV3 televizija sudarė sutartį, kad aš per metus įsipareigoju sukurti aštuonis filmus.
Galėjai galbūt ir toliau kurti ir reportažus laidoms, ir dokumentinius filmus.
Ne. Viduje brendo konfliktas. Aš nebegalėjau kurdamas istorinus filmus, „persijungti bangų” ir daryti, na, tarkim, reportažą apie kokį nors šunį jau laidai.
Ir tada…
Atsirado publicistikos laida „Žurnalisto tyrimas”.
Tačiau šią laidą kūrei vos metus.
Taip. Laidos žanras, formatas diktuoja sąlygas. Mane tai varžė. Taigi praeitais metais aš susitikau su LTV generaliniu direktoriumi Kęstučiu Petrausku ir pasakiau turįs idėją kurti dokumentinių filmų ciklą. Taip ir atsirado laida „Amžininkai”.
Tavo tėvai – medikai. Pats rinkaisi režisūros studijas. Ar potraukis dokumentikai, istorijai susiformavo vis labiau gilinantis į ją?
Po truputį, po truputį. Na, kas yra ta istorija – tai nėra vadovėlis. Istorija yra intelektualus nuotykis. Ir nebūtinai liūdnas ar nuobodus. Jei nepatiktų, tikriausiai dokumentikos nekurčiau, – šypsosi.
Kiek filmų jau sukūrei?
Per dešimt – per TV3 parodytų. Ir štai dabar, nuo LTV sezono pradžios – jau „Amžininkuose” sukūriau aštuonis.
Ketvirti metai kuri dokumentinius filmus: „Paskutinis žvalgas” – apie partizaninio karo dalyvius, Išgelbėti ateitį” – apie iš Sibiro parvežtus išgelbėtus vaikus, „Šturmas” – apie „Naujosios Vilnios” psichiatrinę ligoninę 1990-1991 metais, kurioje slėpėsi tie, kurie nenorėjo tarnauti armijoje ir kt. Filmas „Admirolas Nachimovas. Meilės ir mirties istorija” viename festivalių Rusijoje laimėjo I- ąją vietą… Jautiesi savo vietoje?
Taip. Manę dažnai klausia: „Tai kas gi tu esi – žurnalistas ar režisierius?” Aš manau, kad aktoriaus, režisieriaus ar žurnalisto profesijos neįmanoma įgyti ar išmokti. Jais reikia gimti. Ir nors dirbu ir žurnalistinį darbą – save laikau režisieriumi.
Mane žavi kūrybinis procesas. Tarkim, filmą „IX fortas. Pabėgimas iš pragaro” mes filmavome kartu su Lietuvos Kino Studija. Reikėjo nufilmuoti inscenizacijas su masuotėse vaidinančiais savanoriais. Su tikrais šautuvais. Vyrukai, vaidinantys kalinius ir visą dieną tampę rąstus, vakare sugulė į forto kameras. Jie buvo taip pavargę, kad jiems nieko nebereikėjo vaidinti. Tokiais momentais patiriu tikrą kūrybinį azartą, net katarsį. Draugai man net sulankstomą režisieriaus kėdutę padovanojo. Tokią kaip S. Spilbergo, tik su užrašu „Bružas”.
Laidoje „Amžininkai” kas mėnesį pasirodai eteryje. Pristatai naują savo filmą.
Mieliau likčiau už kadro. Tačiau reikia žiūrovams paaiškinti filmo aplinkybes, jį pristatyti.
Tau 34-eri. Dažnas tokio amžiaus vyras jau turi šeimą.
Tai stereotipas. Iš tiesų viskas yra labai paparasta: arba yra šeima, arba jos nėra. Manau, sutiksi, kad geriau gyventi vienam, nei su bet kuo. Ir apskritai, negi aš – vienintelis Lietuvoje 34-erių vyras, kuris gyvena vienas?..
Yra manoma, kad žmogus, negali jaustis laimingas, jei nėra užpildytos trys pagrindinės saviraiškos – asmenybės, darbo ir šeimos – grandys.
Aš manau, kad žmogus savo gyvenime turi turėti kaip aštunkojis – bent aštuonias atramas. Išklibus vienai, jam lieka dar septynios. Ant kurių jis gali laikytis tvirčiau nei iš trijų išklibus vienai.
Kas tau gyvenime svarbu?
Manau, svarbu yra neužsižaisti smulkmenose. Knaisiotis jose yra neprasminga ne tik gyvenime, bet ir kine. Dar svarbu būti sąžiningam prieš save. Stengiuosi toks būti ir darbe, ir gyvenime. Kaip toj dainoj: „Gera būti svarbiam, bet dar geriau būti geram”. Džiaugiuosi, kad esu laisvas visu šimtu procentų. Ir darau tai, ką noriu. Man tai – taip pat labai svarbu.