Buvęs legendinio Vilniaus „Žalgirio” ir Lietuvos rinktinės treneris Benjaminas Zelkevičius jau antrą sezoną savo patirtį perteikia Liepojos „Metalurgs” futbolininkams.
„Liepojoje turiu idealias darbo sąlygas, klubo prezidentas labai rūpinasi komanda, bet visiškai nesikiša į trenerių darbą. Tikiuosi, jog įvykdysime mums iškeltą užduotį – tapti Latvijos čempionais”, – interviu „Kauno dienai” sakė „Metalurg” strategas B.Zelkevičius.
Tikslai – maksimalūs
– Esate geriausiai apmokamas Lietuvos futbolo treneris, todėl pernai daug ką nustebino Jūsų atvykimas į Liepoją. Kuo sudomino „Metalurg” klubo kvietimas?
– Nežinau, ar būtent aš esu geriausiai apmokamas. Kodėl patraukiau į Liepoją? „Metalurg” klubas sudarė labai geras, tiesiog idealias darbo sąlygas. Geros varžybų ir treniruočių aikštės, puikios reabilitacijos priemonės, didelis klubo savininkų rūpestis. Aš esu tikras, kad Lietuvos klubai tokiomis sąlygomis pasigirti negali. Tai ir buvo pagrindinis pasirinkimo motyvas.
Žinoma, finansiniai dalykai taip pat turėjo įtakos. Atlyginimai „Metalurg” klube yra didesni, šios ekipos futbolininkai uždirba daugiau nei Lietuvoje. Tuo taip pat esu įsitikinęs.
– Kokius tikslus prieš sezoną iškėlė klubo vadovai Latvijos čempionate, UEFA taurės turnyre?
– Tikslas vienas – viską laimėti. Reikia tapti Latvijos čempionais, iškovoti šalies taurę. Tokia užduotis buvo iškelta ir pernai. UEFA turnyre turėjome iškopti į antrąjį etapą.
Neabejoja sėkme
– Latvijoje 14 metų karaliavo Rygos „Skonto” futbolininkai. Šiemet pirmenybėse tvirtai pirmauja Jūsų treniruojama komanda. Kas atsitiko: į „Metalurg” atėjo didesnės investicijos, galėjote įsigyti pajėgesnių žaidėjų, o „Skonto” užmigo ant laurų? Ar geri rezultatai – Jūsų kruopštaus darbo vaisius?
– Sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Aš į komandą pakviečiau du neblogo lygio lietuvius – Darių Miceiką ir Mindaugą Kaloną. Jie padeda ekipai. Mes truputį sustiprėjome. Žinoma, klubas žaidėjams nemoka didelių pinigų, nėra ko lyginti net su Rusijos pirmąja lyga. Tačiau atėję vaikinai nori treniruotis, žaisti, trokšta tobulėti. Todėl jie pas mus ir atvyko.
Dabar mes atitrūkę nuo varžovų, tačiau dar viskas priešakyje. Aš nesidairau į turnyro lentelę ir žaidėjams patariu to nedaryti.
– Vis dėlto tikite, kad pavyks iškovoti aukso medalius?
– Privalome laimėti, kito kelio nėra. Žaidimu, komandos pajėgumu mes niekam nenusileidžiame. Futbole visko nutinka, bet aš tikiu savo auklėtinių sėkme.
Klubo vadovas – tolerantiškas
– Daug metų dirbote Rusijoje. Joje iš klubo vadovų jautėte didesnį spaudimą nei dabar ar atvirkščiai?
– Liepojoje aš nejaučiu jokio spaudimo. „Metalurg” prezidentas Sergejus Zaharinas yra labai tolerantiškas, kultūringas žmogus. Jis man kiekvieną dieną skambina, teiraujasi apie žaidėjus, bendrauja su jais. S.Zaharinas visiškai nesikiša į trenerių darbą.
Mūsų klube vyksta labai dideli strateginiai darbai. Jau įrengtos dvi naujausios kartos sintetinės aikštės, rekonstruojamas stadionas, dengiamas stogas, įrenginėjama šiuolaikinė švieslentė. Norima turėti gerą komandą. Ji komplektuojama tokiais principais, kad ir dabar pasiektų gerą rezultatą, ir būtų perspektyvi.
Problema ta, kad ekipą reikia burti iš jaunų žaidėjų, bet rezultatas reikalingas ir dabar. Tačiau aš sutinku su klubo prezidento nuomone, nes jis skiria lėšas ir nori rezultato, o pagal sudėtį komanda pajėgi pasiekti tikslus. Manau, kad po kelerių metų „Metalurg” bus gera ekipa.
Lietuviais patenkintas
– Ką laikote geriausiu „Metalurg” futbolininku?
– Yra nemažai futbolininkų, demonstruojančių gerą žaidimą. Vis dėlto reikėtų išskirti legionierių iš Rusijos Aleksandrą Katasonovą. Jis nuolat rungtyniauja rezultatyviai. A.Katasonovas – unikalus futbolininkas, labai gerai žaidžia baudos aikštelėje. Puldamas jis neturi silpnų vietų. Rusas moka smūgiuoti ir galva, ir abiem kojomis. Aš patenkintas ir lietuviais.
– Šiemet Liepojos klubui atstovauja du lietuviai. Koks D.Miceikos ir M.Kalono vaidmuo komandoje, kurio žaidimas Jums labiau patinka?
– Vienas žaidžia atraminio saugo pozicijoje, kitas – krašto saugo. Abu vienodai reikalingi. D.Miceika – darbštus vaikinas, perima daug kamuolių, gerai juda. Darius yra labai gero charakterio žmogus, visiems patinka, greitai pritapo prie kolektyvo.
M.Kalonas – savotiškas, bet unikalus žaidėjas. Kol kas jis dar neatsiskleidė. Mindaugui reikia apsiprasti komandoje, bet vaikinas jau duoda didelę naudą. Ateityje jis turėtų nemažai pasiekti.
– Šiemet Latvijos komandose sumažėjo lietuvių, dabar rungtyniauja tik penki. Kuo tai galima paaiškinti?
– Kitų klubų politikos negaliu komentuoti, bet manau, kad gero žaidėjo niekas neatsisako. Gali būti įvairių niuansų. Kartais futbolininkas būna geras aikštėje, bet gyvenime su juo sudėtingiau, jis nepritampa prie kolektyvo.
– Po praėjusio sezono visi „Metalurg” atstovavę lietuviai paliko komandą. Netiko jų meistriškumas?
– Negaliu pasakyti, kad netiko. Tačiau norėjosi geresnių žaidėjų. Pernai mes įmušdavome daug įvarčių, tačiau nemažai ir praleisdavome. Tai manęs netenkino. Be to, reikėjo pereiti prie naujo žaidimo, o prie jo lietuviai sunkiai prisitaikė. Todėl jiems teko palikti komandą.
Maloniausi laikai – Vilniaus „Žalgiryje”
– Ar „Metalurg” žengtų pirmoje vietoje ir Lietuvos čempionate?
– Vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau. Komandų stiprumas nepaaiškėtų per vienerias oficialias tarpusavio varžybas. Čempionatas – ne vienerios rungtynės, tai maratonas. Daug kas priklauso nuo to, kaip komanda išdėsto savo jėgas.
– Ar „Metalurg” gali pasigirti dideliu biudžetu?
– Negali. Tačiau žaidėjų atlyginimai pakankamai dideli, jei juos lyginsime su Latvijos komandomis. Aš nežinau, kiek uždirba „Kauno” futbolininkai, todėl palyginti negalėčiau.
– Prieš sezoną labai ambicingus planus kūrė Kuldigos „Venta”. Tačiau dabar klubas yra tarp autsaiderių, jį ištiko finansinė krizė. Komanda prarado geriausius žaidėjus. Kaip šį faktą vertina Latvijos futbolo visuomenė?
– Vertina kaip avantiūrizmą. Šio klubo atstovai buvo labai išsireklamavę, bet vėliau paaiškėjo, kad tai didelio masto avantiūra. Viskas subliūško kaip muilo burbulas.
– Ar dažnai turite priekaištų Latvijos arbitrams?
– Tuo metu, kai vyksta rungtynės, reiškiame emocijas. Teisėjai, kaip ir visi žmonės, daro didesnių ar mažesnių klaidų. Su tuo kažkaip reikia susitaikyti, bet nuoskaudų kartais lieka.
– Treneriu dirbate daug metų. Kurią ekipą buvo maloniausia treniruoti?
– Vilniaus „Žalgirį”. Be jokios abejonės.
Patinka įkyrūs profesionalai
– Ar nenorėtumėte vėl padirbėti Lietuvoje?
– Dabar apie tai negalvoju, nes man Latvijoje sudarytos puikios darbo sąlygos. Žmoniškumas „Metalurg” klube užima pačią aukščiausią vietą, o aš tai labai vertinu. Todėl apie kitą darbą negalvoju, noriu su dabartine komanda iškovoti Latvijos čempionų vardus. Tai mano pagrindinis tikslas ir aš turiu jį įgyvendinti.
– Kurios šalies sporto žurnalistai įkyriausi: Lietuvos, Latvijos, Rusijos?
– Visi žurnalistai įkyrūs. Man patinka įkyrus profesionalas, o jei įkyrus diletantas… Net nenoriu sakyti žodžio, kuris galėtų išsprūsti.
Praėjusiais metais po UEFA taurės rungtynių su švedais pas mus atėjo toks įniršęs žurnalistas iš Rygos. „Ar Jums negėda, kad taip sužaidėte?”, – paklausė jis, nors mes iškopėme į kitą turnyro etapą. Aš atsakiau, jog man gėda, kad toks žurnalistas iš manęs ima interviu.
Kiekviename darbe reikia matyti ne tik minusus. Reikia būti profesionalu. Žurnalistas dirba ne sau, o žmonėms, kad jie galėtų susidaryti nuomonę. Kritika reikalinga, bet turi būti ir futbolo reklama.
Tiki rinktinės ateitimi
– Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę mūsų šalies futbolo rinktinę?
– Ji tikrai perspektyvi. Rinktinei didelių maršų dar nereikia groti, bet ji žengia teisingu keliu, nes rungtyniauja jauni žaidėjai, kurie įgis geros praktinės patirties. Reikia tais futbolininkais remtis, nes jiems priklauso ateitis.
Jei mes, norėdami gyventi šiandienine maža pergalėle, darysime kažką kitaip, tai ateityje patirsime didelį pralaimėjimą.
Man atrodo, jog rezultatas yra todėl, kad jaunimas neturi jokių kompleksų, nebijo pralaimėti, žaidžia laisvai, atskleidžia savo galimybes. Ateityje komandos patirtis ir pajėgumas dar labiau išaugs.
– Ar dažnai apsilankote Lietuvoje?
– Štai sugalvojau ir atvažiavau į Palangą. Man ji patinka. Pasivaikščiojau, pakvėpavau lietuvišku oru, pažiūrėjau į žmones. Sutikau daug pažįstamų, su kai kuriais šnektelėjau, atsigėriau skanios kavos. Nuo Liepojos iki Palangos tik 65 kilometrai. Ir į Vilnių labai greitai atvažiuoju. Tai labai didelis privalumas.
Valdas Kasperavičius