Robertas Aleksaitis, buvęs Keistuolių teatro aktorius, dar ir dabar kartais pavadinamas varna Albertina iš spektaklio „Aukštyn kojom”, nors jau beveik dešimt metų nevaidina teatro scenoje
Turbūt daug kas prisimena „keistuolių” Aido Giniočio ir Robertu Aleksaičio sukurtus linksmus personažus Jeronimą Gvaizdiką ir Placidą Domingą. Jie dalyvaudavo TV žaidime „Taip ir ne”, o vėliau mielai buvo kviečiami vesti renginių. Gali būti, kad dabar į pramogų organizavimą pasinėręs aktorius kada nors imsis pats vesti renginius. Režisuodamas juos mato, kad už kai kuriuos renginių vedėjus galėtų tikrai geriau atlikti šį vaidmenį.
Nuo Pilies gatvės prekystalių…
„Nežinau, kodėl stojau į aktorių kursą, turbūt tada galva kitaip veikė, – kalbėjo 42 metų pašnekovas. – Be to, nuo pat vaikystės buvau toks žmogus. Kai su aukle vaikščiodavome po dabartinę Pilies, tada Maksimo Gorkio gatvę, lipdavau ant prekystalių, skaitydavau eilėraščius ir gaudavau už tai tuščių dėžučių, buteliukų, sagų. Auklė mokėjo labai daug eilėraščių ir dainelių.”
Vilniaus senamiestyje – nuo tėvų namų Didžiojoje gatvėje iki Sereikiškių parko – ir prabėgo aktoriaus vaikystė. Kai jam buvo septyneri, tėvai persikėlė į Antakalnį. Iš ten jis vaikščiojo į Salomėjos Nėries mokyklą. Nebuvo geras mokinys ar kuo nors išskirtinis, tik baigiamosiose klasėse lankė tuo metu garsų Profsąjungų rūmų teatro būrelį, kurio tradicijas dabar puoselėja Gedimino Storpirčio vadovaujama „Elementoriaus” studija. Per mokyklos vakarus skaitydavo poeziją ar prozos ištraukas ir visą laiką jautė polinkį teatrui.
…iki konservatorijos
Baigęs mokyklą R.Aleksaitis įstojo į tuometinę konservatoriją, prof.Irenos Vaišytės vadovaujamą aktorių kursą. Jame mokėsi ir A.Giniotis, Ilona Balsytė, Sigutis Jačėnas, kiti jau 18 metų gyvuojančio Keistuolių teatro aktoriai.
„Esu laimingas, kad turėjome nepaprastai gerą mokytoją Ireną Vaišytę, šviesų žmogų, genialią ir be galo stiprią pedagogę, – sakė R.Aleksaitis. – Ji mus išmokė profesijos. Išmokė kurti. Kad ir ką gyvenime darytume, visi pasiekiame rezultatų.”
Tada aktorių kursą per pusę perplėšė tarnyba sovietinėje armijoje. R.Aleksaitis studijas baigė grįžęs iš kariuomenės ir kartu su visais buvo išsiųstas į Marijampolės teatrą.
Atsiskleisti leidžianti draugystė
„Norėjome vaidinti, norėjome teatro, tačiau Marijampolės teatre nieko nevyko. Ilona net nevažiavo, Aidas išėjo po mėnesio, Sigitas – po pusės metų, o tada turbūt ir aš, – prisiminė R.Aleksaitis. – Taip atėjau į Keistuolių teatrą. Man net nekilo klausimas. Sakiau, kad bet ką darysiu, ir pusę metų garsą leidau, dekoracijas tampiau, stačiau. Jie jau turėjo spektakliukų, o aš dar buvau pakibęs ore. Po truputį, po truputį, ir teatras „užsikūrė”.
Keistuolių teatre aktorius išdirbo beveik dešimt metų. Nors vaidmenis galima ant rankų pirštų suskaičiuoti, per metus „keistuolių” sukurti vienas du spektakliai buvo vaidinami po kelis šimtus kartų. Kasmet būdavo sukuriamas ir vienas televizijos filmas. „Buvau tarp labai gerų draugų. Šie žmonės man – ko gero, ir aš jiems – leido atsiskleisti, todėl buvo mirtina draugystė. Tuo metu teatras paliko gilų rėžį, – prisiminė pašnekovas. – Ir dabar labai vertinu jį, jo filosofiją, tikiu Keistuolių teatro sklaida. Manau, kad tai yra teatras, kuris nepasiklydo, kai kiti mėtėsi tarp žanrų posovietiniu laikotarpiu. Visą laiką ugdė pozityvų požiūrį į gyvenimą ir savo spektakliais rodė kelią į tą gerąją pusę. Darė gydytojo, filosofo – tą humanistinį darbą.”
Ieškojimai
R.Aleksaitis buvo vienas pirmųjų aktorių Lietuvoje, pradėjusių garsinti reklamą. Geriau su ja susipažinęs įsidarbino vienoje agentūroje, o galiausiai kartu su kolege įkūrė savo reklamos agentūrą. Jau penkerius metus dirba pramogų verslo srityje: įkūrė pramogų informacijos banką ir renginių organizavimo agentūrą.
Žiurkių lenktynės „kalėjime”, golfo biliardas, hipodromas, japoniškas kazino, kitos originalios renginių idėjos kilo iš noro, kad žmonės kuo įdomiau leistų laisvalaikį.
„Nežinau, ar atradau save. Visą laiką ieškau, – sakė pašnekovas. – Mano suvokimu, aktorystė nėra vien veidas scenoje. Nuo seniausių laikų aktoriai buvo filosofai, kurie turėjo pasakyti visuomenei, kaip reikia gyventi, kas yra gerai ir kas blogai. Pirmieji aktoriai ir buvo filosofai. Jie patys vaidino, tačiau ne visi turėjo balsus ar sceninę išraišką, todėl savo mintis pamėgino perteikti per aktorius. Ir filosofu, ir aktoriumi gali būti bet kurioje savo veikloje. Niekada neorganizuočiau renginio, kuris nusižengtų mano moralės principams, niekada nevaidinčiau spektaklyje, kuris, mano manymu, yra neetiškas.”
R.Aleksaitis prisiminė režisierių Michailą Čechovą, praėjusio amžiaus pradžioje iš Vilniaus išvažiavusį į Ameriką ir Holivude įkūrusį teatro mokyklą. Skurstantys teatro aktoriai dažnai uždarbiaudavo kavinėse ar reklamos agentūrose. Pasak pašnekovo, jų profesija – kurti vaidmenis, ir tie vaidmenys būna labai skirtingi, o reklama – labai kūrybingas ir įdomus darbas. Kokia jos moralė, priklauso nuo žmogaus, filosofo ir aktoriaus, kuris ją pateikia, diktuoja, nori vienaip ar kitaip paveikti.
„Pavyzdžiui, aš niekada nepirksiu prekių, propaguojančių sovietinį gyvenimą. Ir ne tik aš. Žinau daug inteligentų, kurie taip elgiasi. Toks yra tylus kasdienis žmogaus pasipriešinimas ir pozicijos išreiškimas. Jei negaliu kautis su keistais deputatais, kasdieniame savo gyvenime tai galiu daryti. Ar tai patriotizmas? Taip!” – įsitikinęs R.Aleksaitis.
Batsiuvys be batų
Aktoriaus ryšiai su Keistuolių teatru nenutrūko. R.Aleksaičio vadovaujamoje renginių organizavimo agentūroje dirba ir Keistuolių teatro aktorius Vaidotas Žitkus. Abu pasitarę penktadieniais bendradarbiams rengia kino seansus – jei kitiems organizuoja renginius, kodėl saviems nesuorganizavus?!
Apie savo laisvalaikį pašnekovas prasitarė tik tiek, kad batsiuvys dažniausiai būna be batų ir jam kur kas paprasčiau ką nors sugalvoti kitiems. Į teatrą nueina tik tada, kai jau iš daug žmonių yra girdėjęs, kad spektaklis tikrai geras. Jei pasitaiko nevykęs, nusprendžia iš pirmo veiksmo ir išeina. Keistuolių teatro spektaklius pasižiūri visus. Tai jau privaloma.
Pats teatro scenos nesiilgi. Nejaučia tokio poreikio. Dirbdamas darbą, kuris jam įdomus, jaučia galįs padaryti didesnį poveikį visuomenei.
„Dirbamas teatre turi kas rytą daryti mankštą, kvėpavimo pratimus, atlikti begalę kitų pasirengimo darbų, kad turėtum teisę išeiti į sceną. Šiuo metu aš nepasirengęs išeiti į sceną, – kalbėjo R.Aleksaitis. – Aktoriui, kad būtų geros formos, reikia daug ir sunkiai dirbti. Aktorystė – labai sunki ir garbinga profesija.”