Šįvakar Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklis „Aida” skiriamas primadonos Irenos Milkevičiūtės sukakčiai. Nilo scenoje dainininkės balsas skambės taip, kaip norėjo girdėti Giuseppe Verdi, t. y. kaip jis parašė: su visais subito piano ir pianissimo, įkandamais ne kiekvienam net puikiai valdomam sopranui.
Ir vėl atrodys, kad ši solistė „atklydusi iš kurio nors pasaulinio teatro – „Metropolitan”, „Covent Garden”, „La Scalos” ar Dievas žino iš kur”, kaip yra rašiusi Čikagos lietuvių spauda.
Muzikologai pripažįsta: jie skolingi Irenai Milkevičiūtei. Šitoks balsas, šitoks talentas, o leidinio apie dainininkę dar nėra. Kol profesionalai šlifuoja frazes, kuo tiksliau ir išsamiau nusakančias solistės profesionalizmą, publika apibendrina savais žodžiais, pavyzdžiui, „I.Milkevičiūtė šiandien dainavo dieviškai”. „Aida” jubiliejui pritinka: juk pagrindinė herojė pagal libretą ir turi būti tokia: dieviškoji, dangiškoji, spindulingoji.
Darbas, darbas, darbas
Dainininkė prisimena, kaip kelio pradžioje krimsdavosi dėl klaidų ir trūkumų: „Bet visada žinojau: reikia labai daug dirbti, kad galėtum būti ta, kas turi būti. Kad publika nenusiviltų, pasijustų pakylėta. Išgyvendavau, bet guosdavausi žinojimu – viską ištaisys laikas, laikas, laikas ir darbas, darbas, darbas…
Jaunesnė neužmigdavau iki keturių ryto, narstydavau, kas pavyko, kas nelabai, dainuodavau mintyse. Nori nenori tas vyksta – mūsų specialybė iš tiesų reikalauja daug dvasinių ir fizinių jėgų. Atgaunu jas vienumoje, gamtoje. Labai gera pajusti scenoje, kad energija, kurią atiduodi žiūrovui, tau grįžta. Tai sunkiai nusakomi, bet iš tiesų nežemiški pojūčiai. Žmonių nuoširdumas ir geri žodžiai taip pat labai palaiko, suteikia pasitikėjimo.”
– Kas tai per slėpinys – balsas? Ir kas yra galia jį valdyti?
– Balsas – tai ne vien stygos ir jų virpėjimas, tai apskritai dainuojančiojo būsena. Dainuojant skamba ir kitas – vidinis solisto balsas. Visa, ką turi, kokia individualybė esi, – tavo širdis ir protas – viskas atsispindi balse. Galia valdyti balsą – tai duomenys, sveikata, o svarbiausia – energinis laukas, energija. Vienas jos turi mažiau, kitas daugiau. Kad galėtum duoti kitiems, turi mokėti jos pasipildyti.
Jaudulys ir pasitikėjimas
– Muzikologė Jūratė Vyliūtė jus pavadino perlu, kurį pasaulis vis dėlto per mažai pamatė.
– Jaunimui dabar atsiveria gerokai daugiau galimybių. Bet aš visada sakiau: jei taip yra, vadinasi, taip ir turėjo būti. Vadinasi, mano balsas turėjo skambėti šiame žemės kampelyje, kad jo klausytųsi čia gyvenantys žmonės.
– Kita vertus, jūs iš tiesų „atklydusi” ir iš „La Scalos”, ir iš „Metropolitan”. Dainavote įvairiose šalyse, daugybėje teatrų ir koncertų salių. Pasaulis jus pamatė, išgirdo, apibėrė superliatyvais.
– Praturtina visos šalys, kuriose apsilankai. Daug pasisemi tiek bendraudamas su žymiais solistais ir menininkais iš arti, tiek stebėdamas juos iš tolo. Man likimas buvo dosnus.
– Teko matyti, kaip jaudinatės prieš režisierės Bytautės Pajėdienės filmo apie jus „Lietuviška primadona” premjerą.
– Visada jaudinuosi ir prieš spektaklį, kol įžengiu į sceną. Užgroja muzika, ir jaudulys dingsta, nes aš jau nebesu aš. Scena – mano gyvenimas. Gal mano darbai tą ir įrodė šiek tiek. Pasitikiu – tikiu, kad esu globojama iš aukščiau, kad gimiau po laiminga žvaigžde, kad bus gerai, kad privalo būti gerai.
– Žinote, jog globoja, o kad dainuojate dieviškai – ar žinote?
– Čia irgi nuo Dievo pareina.
Intuicijos vedama
– Kokius gyvenimo sunkumus teko įveikti, kad taptumėte ta, kas turėjote tapti?
– Mano kelias nebuvo iš lengvųjų. Augome trys vaikai, o dirbo tik vienas tėvelis, mokytojas; mamytė buvo silpnos sveikatos. Pradėjau mokytis muzikos būdama jau keturiolikos – anksčiau neturėjau galimybių. Galėjau įstoti tik kanklių specialybės mokytis, nes kitoms būtų trūkę muzikinio pasirengimo. Kankliuoti mokiausi devynerius metus. Ištekėjau, gimė sūnelis, bet mokiausi toliau ir dar įsidarbinau Kaišiadorių muzikos mokykloje. Šeima – už Kauno, Romainiuose, darbas – Kaišiadoryse, mokslai – Vilniuje. Beveik dešimt metų važinėjimo, o vaikas mažas. Kai įsidarbinau, perėjau į dainavimą, nes visada žinojau, kad turiu balsą. Mano vaikystės žaidimai buvo šokti, dainuoti, deklamuoti. Stojamiesiems rengiausi intuicijos vedama, klausiausi labai daug įrašų. Dainavau Miuzetės valsą iš Giaccomo Puccini „Bohemos”, šiuolaikinį lietuvišką kūrinį, vokalizę ir buvau priimta į antrą kursą. Sūnų atsivežiau į Vilnių, išsinuomojau butą. Lengviau, kad nebereikėjo važinėti, sunkiau – kad auginau viena. Mano diplominis vaidmuo – „Traviatos” Violeta atkreipė dėmesį ir mane priėmė į teatrą. Pergalės sąjunginiame M.Glinkos ir tarptautiniame P.Čaikovskio konkursuose atvėrė kelią į stažuotę „La Scalos” teatre. Bet visur buvo pirmiausia darbas, darbas, darbas. Noras siekti ir pasiekti.
Yra jėga, kuri išklauso
– Kuris iš vaidmenų labiausiai nepasidavė?
– Kiekvienas vaidmuo ir sunkus, ir brangus, nes įdedi visą save. Brangi Violeta, nes „Traviata” – pirmasis spektaklis. Brangi Baterflai – nuostabi opera, nuostabi Puccini muzika. Gal ir Madama Butterfly konkursą laimėjau, kad be galo mėgstu šį spektaklį. Tam tikras etapas – Norma. Taip pat prie širdies Turandot.
– Su Norma pakilote į pačias bel canto viršukalnes.
– Labai sudėtinga, Lietuvoje iki tol nedainuota soprano partija.
– Džiugu prisiminti, kaip ji jums pakluso?
– Sakoma, panorėsi – ir turėsi. Čia yra tiesos. Dar nelabai žinojau, kas ta „Norma”, buvau girdėjusi gal tik ištrauką, bet pasakiau – aš ją dainuosiu. Nežinodama, kokios apimties ir kokio sudėtingumo ši partija! Būdama studentė! Bet taip nutariau. Yra jėga, kuri tave išklauso, tik labai norėk.
– Ko dabar panorėsite?
– Kaip rašė Lacrima: „Visai nenoriu rūpintis, kas bus,/ Kas Dievo lemta – viskas išsipildys.”
– Paprastai teatralų pagailima: vargšeliai, jie nuolat turi murkdytis intrigose.
– Visada maniau, kad reikia pakilti aukščiau už tuos dalykus, o intrigas rezgančiųjų atžvilgiu būti atlaidiems, geranoriškiems.
– Kaip pedagogė, Muzikos ir teatro akademijos profesorė, ar nesate per gera, per atlaidi?
– Pedagogas turi būti ir draugas. Menininkai ypač jautrios asmenybės, todėl privalu būti geru psichologu, o gal net mama, leisti jų individualybėms skleistis, skatinti, kad būtų savimi. Griežtumas ir reiklumas gerai, bet svarbiausia – įsigyventi į juos.
Kanklės subrandino kaip muzikę
– Savo vaikus leidote mokytis muzikos?
– Leidau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, nes norėjau, kad nuo mažens įgytų muzikinį išsilavinimą, kurio pati neturėjau galimybių įgyti. Nesukau galvos, ar vėliau jie muzikuos. Siekiau, kad būtų kultūringi, išsilavinę žmonės, suprastų meną. Dukra dar mažytė pasiimdavo mano „Traviatos” įrašus, užsileisdavo ir pagal juos šokdavo. Dalyvavo „Dainų dainelėje”. Nepiršau jai minties apie dainavimą – stebėjau iš šalies ir laukiau. Nuo mažens įgytas muzikinis išsilavinimas jai iki šiol padeda. Džiaugiuosi dėl Asmik – 26 metai, o jau parengusi 5 didelius vaidmenis („Traviatoje”, „Figaro vedybose”, „Don Žuane”, „Otele” ir kt). „Traviatą” dainavo Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Jerevane, dabar Rygoje. Kiekvieną kartą meldžiu Dievą, kad viskas būtų gerai. Balsas – trapus dalykas.
– Kai būna labai sunku, jūs…
– Atsiverčiu Lacrimos poeziją, gilią ir žmogišką. Poetės knygą „Irtis į gilumą” padovanojo vienas kunigas (su profesoriumi Leopoldu Digriu esame nemažai koncertavę bažnyčiose). Jos kūryba mane taip paveikė, kad išdrįsau prašyti kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo parašyti pagal ją kūrinį. Balandžio 14-ąją, per mano gimtadienį, nuskambėjo nuostabaus kūrinio „Skambi naktis… Ir žalios pušys skrenda…” premjera. Publika labai šiltai priėmė. Priėjo teksto autorė – man tai tokia didelė dovana. Jos eilėraščių šviesias geras mintis dažnai siųsdavau studentams ir pažįstamiems kaip sveikinimus švenčių proga ar kaip paguodos žodžius jiems sunkią minutę.
– Išliko sentimentų kanklėms?
– Kanklėms esu dėkinga už tai, kad subrandino mane kaip muzikę, išugdė kantrybę. Juk kad išgautum kanklėmis, tarkime, Bachą, kad jis skambėtų taip, kaip ir turi skambėti, reikia tiek kantrybės ir darbo! A.Šenderovas man parašytą kūrinį užbaigė lopšine kanklėms. Nors ji nesudėtinga, vis tiek turėjau padirbėti, kad nesugadinčiau tokio, sakyčiau, sakralaus kūrinio. Man regis, jis puikiai skambėtų bažnyčiose.
Ilgesio ašaros Italijoje
– Esate turtinga ir kaip močiutė.
– Sūnus Irvidas turi keturis vaikelius, iš viso esu penkių anūkėlių močiutė. Dvi mergaitės, trys berniukai. Vyresnieji mokosi muzikos mokykloje, jau yra koncertavę Varšuvoje. Kartais pristingu jiems laiko. Aš pati negirdėjau, bet anūkė yra sakiusi, kad norėtų dainuoti kaip močiutė.
– O laiko sau nepristingate?
– Esu apvažiavusi visą pasaulį, bet mačiau tik viešbučius, – mūsų specialybė reikalauja vienatvės ir poilsio. Praėjusią vasarą pirmą kartą išvažiavau ilsėtis į Bulgariją ir Turkiją. Kita kelionė dar nesuplanuota.
– Gal tai bus Italija, viena iš jūsų triumfą mačiusių šalių?
– Nors ten kasdien verkdavau iš namų ilgesio, ši šalis labai traukia. Verkdavau, nes Lietuvoje buvo likęs sūnus. Apskritai man užtenka savaitės išvykai, paskui imu ilgėtis namų.
– Ar nekenkia balsui – verkti ir liūdėti?
– Taip, kenkia. Bet mes tokie pat žmonės kaip visi: ir džiaugiamės, ir liūdime. „Kaip reikia žemei poilsio rudens,/ Taip mano sielai ilgesį pažinti, – vėl Lacrima. – Kančia nuskaidrina ir kelia mintį,/ Pro skausmą džiaugsmas dar garsiau skardens.// Kokia graži gyvenimo giesmė,/ Kai tau atsiveria kančios prasmė.”
Irena Milkevičiūtė (1947) – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos solistė (nuo 1976 metų), Muzikos ir teatro akademijos profesorė, viena ryškiausių šalies muzikos kultūros asmenybių. Įvairių tarptautinių konkursų laureatė. 1978-1979 metais stažavosi „La Scalos” (Italija) teatre. 1996-aisiais apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Pelnė Kristoforo, Kipro, „Operos švyturio” prizus, 2000-aisiais apdovanota Lietuvos nacionaline premija. Dainavo Varšuvos didžiajame, Maskvos didžiajame, Sankt Peterburgo Marijos teatruose, Latvijos nacionalinėje operoje, Nacionalinėje šv. Cecilijos akademijoje Romoje, „La Scalos” teatre Milane, „Metropolitan” operoje Niujorke, daugybėje festivalių, įvairiose Europos ir Pietų Amerikos šalyse.