Zonos sostinė Černobylis nepanašus į kapines. Nors jausmas, kad kažkas ne taip, neapleidžia, gatvėse žmonių yra, tik nė vieno vaiko. Jaunimo irgi. Visur matyti apleisti vaikų darželiai. Atominėje elektrinėje dabar dirba maždaug šeši šimtai žmonių.
Šiek tiek apie zonos geografiją ir topinimiką. Avarija įvyko elektrinėje, esančioje už kelių kilometrų nuop Pripetės, miesto, specialiai pastatyto 50 tūkstančių elektrinės darbuotojų. Kur kas toliau – Černobylis, egzistuojantis jau šimtus metų. Už 50 kilometų nuo elektrinės – Slavutičius, miestas, kuriame dabar gyvena 25 tūkstančiai žmonių, aptarnaujančių objektą „Slėptuvė”. Yra dar Černobylis 2, – stotis, skirta balistinėms raketoms už horizonto aptikti. Tai fantastiškas 20 aukštų namo dydžio ažūrinių metalinių vamzdžių statinys. Dabar jis neveikia.
Ekskursijos šiuolaikiniams stalkeriams
Įvažiuoti į zoną nėra lengva. Kelias į Černobylio elektrinę eina per nedidelę buvusios Baltarusijos TSRS dalį, tad iš pradžių reikia pervažiuoti Ukrainos sieną, po to Baltarusijos. Po kurio laiko – vėl siena ir kartu zonos riba. Kelias veda per tiltą, ant kurio 1986-ųjų balandžio 27-ąją, avarijos dieną, buvo daugiau kaip 100 rentgenų per valandą siekanti radiacija. Toliau – žymusis „rudasis miškas”, tačiau jo seniai nebėra. Mirę medžiai nupjauti ir užkasti tiesiai ten, vietoj jų pasodintos jaunos pušaitės. Radiacijos lygis apie 1000 mikrorentgenų per valandą, rūkyti nerekomenduojama. Bet Pripetėje galima – ten radiacijos lygis tik 40.
Per zoną eina turistų maršrutai, vedžiojamos ekskursijos, jos labai paklausios. Pasakojama, kad vienas kanadietis užmokėjo 5 tūkstančius dolerių, kad tik patektų į sarkofago vidų. Reikia manyti, su specialia apranga. Bauginamai geltonos spalvos plakatai zonoje perspėja, kiek radiacijos gaus žmogus, jei suvalgys ten rinktų grybų, vietos gyvulių mėsos ar žuvies.
Laukiniai gyvuliai grįžo į Pripetę pirmą rudenį po katastrofos. Po metų prasidėjo masinė briedžių migracija iš Baltarusijos. Jais pasekė šernai, stirnos, vilkai ir lapės.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į Pripetę buvo specialiai įleisti du Prževalskio arkliai. Žmogus negali ramiai pabūti nepabandęs, kaip gamta reaguoja į rediaciją ir kutus homo sapiens jai krečiamus pokštus. Arkliams radiacija nė motais: tol dauginosi, kol banda pasiekė trisdešimt galvų. Dabar ramiausiai ganosi miesto gatvėse.
Beje, netoli Černobylio gyvena itin daug retų gyvūnų: daugiau kaip 100 rūšių, įtrauktų į Raudonąją Knygą. Ekspertai tikina, kad jų mutacijos kaip ir anksčiau didelės, bet jaunikliai neišgyvena, tad pamatyti žvėrį mutantą neįmanoma.
Vaiduokliai ir zombiai
Pripetę saugo penki milicininkai, gyvenantys vagonėlyje be ratų. Nors saugoti čiai nebėra ko.
Tačiau jie įsitikinę, kad mieste vaidenasi: eini gatve ir šoniniu regėjimu matai, kad kažkas juda, atsiranda į žmones panašios figūros, vėl pranyksta. Dar nejaukiau darosi pamačius Baltarusijos ir Vokietijos dailininkų darbus ant sienų. Tapytos žmonių figūros, matyt, turėjo pagyvinti negyvo miesto vaizdą, bet nutiko priešingai. Plaukai piestu stojasi, kai dešimtame namo aukšte atsiduri tiesiai prieš juodą mergaitės šešėlį, pirštuku siekiantį lifto mygtuko. Siekiantį ir nepasiekantį…
Pripetė – atomininkų miestas, pastatytas specialiai AE darbuotojams – ištuštėjo iš karto po avarijos. Žmonėms buvo pasakyta, kad evakuacija truks maždaug tris dienas, vadinasi, pakanka pasiimti tik pinigų ir pasą. Vėliau, kai pripetiečiai gavo kompensacijas už visiems laikams prarastą gyvenamąjį būstą, jie patys sunaikino „zonoje” likusį turtą, kad nieko netektų vietovę užplūdusiems marodieriams.
Būtent per juos, marodierius, miestas neišliko toks, koks buvo. Per kiekvieną namą tarsi viesulas būtų praūžęs: šiukšlės, stiklo duženos, nukritusios lubų sijos. Kur kadaise buvo vitrinos, žioji skylės – išlaupytas aliuminines konstrukcijas kažkas nutempė į metalo laužo supirktuves. Iš bibliotekos liko tik marksizmo-leninizmo klasikų raštai ant betoninių grindų ir buvusios TSRS vadovų portretai.
Dabar vieninteliai nuolatiniai miesto gyventojai – keletas šunų. Pripetė atgyja tik rugpjūčio pabaigoje, kai suvažiuoja tie, kurie čia kadaise gyveno. Žmonės užeina į buvusius savo butus, prisimena žuvusiuosius. Pripetiečiai turėjo savotišką kolektyvinę gimimo dieną – naujas gyvenimas prasidėjo po to, kai AE nugriaudėjo sprogimai.
Paprastai mieste tylu, tik čiulba paukščiai ir netoliese kartais sukaukia vilkas. Aukšti medžiai šaknimis iškilnojo asfaltą, šakomis apvijo tvoras.
Kultūros namai, viešbutis, poliklinika, universalinė parduotuvė, gyvenamieji namai – per visur perėjo marodieriai. Psakojama, kad pirmuosius kelerius metus viskas stovėjo nejudinta, bet vėliau tie, kurie saugojo „zoną”, suprato: ne visi baldai, namų apyvokos daiktai ir kitokios naudingos smulkmenos užterštos radiacija. Pastaruoju metu jau gvelbiamos statybinės medžiagos.
Amerikiečiai Černobylyje filmavo vaidybinį filmą „Gyvųjų numirėlių sugrįžimas 5”. Tiesa, jie buvo kiek nusivylę: vaizdingos natūros Černobylyje rasti nepavyko. Paprastų žvėrių – devynios galybės, o po Pripetę valkiojasi laukniai šernai ir vilkai. Iš mutantų yra nebent kirminų. Sliekai – hermafroditai, o ten jie pasidaliję į patinus bei pateles. Buvo bandžiusios augti kriaušės ir vyšnios, vedusios milžiniškus vaisius, bet sunyko praėjus metams po avarijos.
Ko Černobylyje ir Pripetės apylinkėse yra, tai zombių. Taip vadinami vyriškiai, mėgstantys gerti iki sąmonės netekimo. Jie tylūs, niekada netriukšmauja, tik kai pasiekia „kondicioją” šliaužia gatvėmis liulančiomis galūnėmis. Nei riksmų, nei muštynių – bijo, kad juos išvarys.
Iš miesto tempiamas metalas, apylinkėse kertamos radioaktyvios eglutės. Tačiau yra ir kita kategorija žmonių – savavališkai įsikrausčiusieji. Dažniausia tai seni žmonės iš aplinkinių kaimų, kurie grįžo į savo namus. Dešimties kilometrų zonoje šiuo metu gyvena tik viena senukų šeimyna, o visoje 30 kilometrų zonoje – apie penkis šimtus.
Šoko turizmo meka
Tokius vaizdus sunku matyti ne visiems. Kai kuriems be galo įdomu. Dabar po Pripetę rengiamos ekskursijos turistams, žurnalistams. Dienos kaina – 200 dolerių. Ne kažin kokie pinigai, niekis palyginti su išlaidomis katastrofos padariniams likviduoti, tačiau vis šioks toks pelnas organizacijai „Černobyl Interinform”, užsiimančiai šiuo verslu. Turistai važiuoja reguliariai, po 30-40 žmonių per sezoną.
Didžiulis kelių dešimčių kilometrų laukas netoli atominės elektrinės sėte nusėtas technika, dirbusia likviduojant avarijos padarinius. Šimtai karinių sunkvežimių, vilkikų, buldozerių, autobusų, kelių sraigtasparnių liekanos – iš jų tiesiai ant degančio 4-ojo bloko reaktoriaus buvo bertas smėlis. Kai kurios mašinos jau beveik „nespindi”, kai kurių radiacinis fonas porą tūkstančių kartų viršija normalų. Neseniai pradėjusios dirbti specialiosios brigados techniką išveža, matuoja spinduliuotės lygį, ką gali, dezaktyvuoja ir gabena perlydyti, ko negalima – laidoja radioaktyviųjų atliekų kapinynuose. Juose uždarbio ieško ir metalo rinkėjai. Tačiau tas užsiėmimas pavojingas ne vien dėl radiacijos. Kapinyno sargas sako, kad tokius „ekstremalus” čia gaudo ir griežtai baudžia pagal baudžiamojo kodekso straipsnį apie radioaktyviųjų metalų platinimą. Prieš metus ten buvo sulaikyta trylika žmonių, šeši jų gavo realias laisvės atėmimo bausmes.
Toli gražu ne visi „zonoje” užsiima avarijos padarinių likvidavimu ar iš jų pelnosi. Kai kurie tiesiog gyvena – ūkiškai. Tai vadinamieji „samosiedai” – žmonės, kurie nepaisė įsakymų ir grįžo į senuosius namus. Tokių keli šimtai.
Apie „zonos” problemą kalbėjusio Ukrainos prezidento Viktoras Juščenkos nuomone, arčiausiai prie Kijevo esančias dalis reikia prikelti gyvenimui, o kitose plėtoti, tarkime, šoko turizmą. Tai būtina, kad žmonės matytų, kas nutinka, kai aplaidžiai vertinamas tokių pavojingų technologijų kaip atomas naudojimas. Juk dešimties kilometrų zona prie Černobylio prarasta tūkstančiui metų. Joje gali egzistuoti nebent radioaktyviųjų atliekų kapinynai.
Ir toje pačioje Pripetėje yra vietų, kur metinę radiacijos dozę galima gauti per kelias valandas.viena jų – prie autodromo atrakciono lunaparke.
Beje, mažieji pripetiečiai taip ir nepasivažinėjo mašinėlėmis. Lunaparkas buvo įrengtas prieš pat katastrofą, net nespėtas atidaryti.
Vaikai, kurie taip laukė atrakcionų parko, seniai užaugo. Kitų Pripetėje niekada nebebus.
Filmavimo aikštelė mirties zonoje
Dabar mirties zonoje filmuojami filmai ir vaizdo klipai apie mutantus. Kompiuteriniuose žaidimuose stalkeriai kaunasi su Černobylio monstrais, kad gautų „zonos” brangenybes. Realiame pasaulyje trisdešimties kilometrų zona aplink AE virsta ofšorine. Iš radiacijos daryti biznį supernaudinga dėl gausybės lengvatų. Černobylis yra tikros radiacija užkrėsto juodojo metalo kasyklos.
Iš 190 tonų kuro sprogus elektrinei iš reaktoriaus buvo išmesta maždaug 10 tonų, kitaas liko sarkofage. Tai kodėl viskas zonoje taip baisu? Po Hirosimos ir Nagasakio bombardavinų miestai buvo atstatyti, juose visai normaliai gyvena žmonės. Tačiau kritinė atomo masė bombose sudaro kelias dešimtis kilogramų, o iš reaktoriaus buvo išmesta, kaip minėta, 10 tonų. Likusį kurą būtina ištraukti – tik klausimas kaip. Buvo numatyta, kad objektas „Slėptuvė”, kurį visi vadina sarkofagu, laikys trisdešimt metų. Taigi stovėti jam liko visai nedaug. Tačiau slėptuvė – vis dėlto ne sarkofagas, jame ilsisi ne mumija, o savo radioaktyviuoju gyvenimu gyvenanti baisi lava. Daugiau mažiau saugią ją išlaiko sudėtinga aušinimo sistema ir storas betono sluoksnis.
Kol kas rengiamasi statyti naują sarkofagą – jis turėtų laikyti šimtą metų, bet vis vien vadinamas laikinu.
Kaip rašė broliai Strugackiai, zona gyvena savo gyvenimą…
😥
Įdomu iš kur panelė „Liepa Eglinskytė” sėmė žinias straipsniui, nes vien sakinys „Didžiulis kelių dešimčių kilometrų laukas netoli atominės elektrinės sėte nusėtas technika, dirbusia likviduojant avarijos padarinius.” kelia abejonių: visų pirma nuo to lauko iki elektrinės netgi einant tiesiai per miškus ir pievas yra ~28 km (čia jai netoli?), o jo plotas mano apytikriais skaičiavimais yra 0,1632 km2 (plotas gan didelis – ~600m x ~300 m, bet skaičius mažokas).
Žodžiu, kol pats nenuvažiuosiu netikėsiu jokiais Liepų ir Eglių straipsniais.
pataisa – „Vaikai, kurie taip laukė atrakcionų parko, seniai užaugo. Kitų Pripetėje niekada nebebus.” – po 300 metų pripetėje jau galės gyventi žmonės, tad, vadinasi bus ir vaikų.