Atšylant orams vis dažniau dairomės, kur savaitgalį gamtoje pabūti. Lietuvoje yra 30 regioninių parkų, kuriuose įrengti pažintiniai takai. Pasak Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorės pavaduotojo Vidmanto Bezaro, jie skirti ne triukšmingų pramogų, o gamtos grožio išsiilgusiems keliauninkams, teikiantiems pirmenybę pažintiniam turizmui.
„Regioniniuose parkuose laukiami tie turistai, kurie nori pažintiniais maršrutais pakeliauti, pasigrožėti gamtos paminklais, susipažinti su krašto kultūros paminklais, kitaip sakant, ne bimbinėti, o aktyviai pajudėti ir daug pamatyti”, – aiškino V.Bezaras.
Parkų direkcijos kartu su miškų urėdijomis kasmet įrengia po 20-30 naujų pažintinių takų pėstiesiems, dviratininkams. Takai pritaikyti ir neįgaliesiems (kloti kieta danga). „Kai juos parodome užsieniečiams, labai žavisi, pasirodo, net turtingesnės užsienio šalys neturi įsirengusios medinėmis lentelėmis klotų takų, kuriais gali į girios tankmę nukeliauti, aplink pelkes pasižvalgyti, prie upės atodangų įrengtose apžvalgos aikštelėse sustoti, – pasakojo V.Bezaras. – Norint gauti informacijos apie lankytinas parkų vietas reikia kreiptis į parkų direkciją, o adresus galima rasti mūsų tinklalapyje www.vstt.lt.”
Tik tiems, kurie dirba, labai apmaudu dėl vis dar pasitaikančių nekultūringų keliautojų. „Parkų direktoriai kartais guodžiasi, jog dirba turizmo labui, pažintinius takus tiesia, stovyklavietes, laužavietes įrengia, o paskui dėl didėjančio turistų srauto tik problemų daugėja. Priežastis – labai sluoksniuota visuomenė. Ne visi elgiasi kultūringai. Padarei pavasarį stovyklavietę, o vasarą, žiūrėk, jau išdaužyta. Įrengei pažintinių takų, o paskui keliskart per savaitę reikia vaikščioti paskui turistus ir šiukšles rankioti. O parko darbuotojams už tą papildomą darbą niekas pinigų nemoka”, – kalbėjo V.Bezaras.
Parkų darbuotojai tikisi, kad žmonės susipras paskui save šiukšles susirinkti, juk visiems nemalonu, kai gamtoje jos akis bado.
Priemiesčio parkas
Vilniečiams sostinės pašonėje – puikus Neries regioninis parkas, besidriekiantis tarp Vilniaus ir Kernavės. Čia patys srauniausi Neries ruožai, pačios didžiausios jos kilpos. Upė tik už Kernavės tampa ramia lygumų upe.
Pasak V.Bezaro, tai tipinis priemiesčio parkas. Beje, miškingiausias Lietuvoje parkas (95 proc. jo teritorijos užima miškai). Neries slėnis, prasidedantis už Grigiškių, siauru ruožu eina iki Kaišiadorių rajono, tad į parką galima atvažiuoti ir nuo Grigiškių pusės. Iš kitos pusės į parką galima patekti truputį pavažiavus už Vilniaus Pilaitės mikrorajono.
„Nors jis ir visai šalia Vilniaus, šį parką lankytojai atrado visai neseniai. Jis skirtas išsaugoti gražiam, unikaliam, miškais apaugusiam Neries vidurupio slėniui, – pasakojo šį parką ne kartą pats apkeliavęs V.Bezaras. – Neryje daug rėvų, net baidarėmis labai smagu paplaukioti, vietomis galima pasijusti tarsi kanjono upe plauktum. Etnografijos mėgėjams parke išlikę vienkiemių ir vadinamieji kupetiniai kaimai – tikras atradimas. Įsivaizduokite, 10 minučių pavažiavus už Vilniaus galima pasijusti tarsi būtum kur nors Dzūkijoje. Gražiausias Elektrėnų savivaldybėje – rėžinis gatvinis kaimas – Grabijolai. Lietuvoje tokio tipo kaimai beveik visur buvo sunaikinti jau 1930-1940 metais – išskirstyti į vienkiemius, o Grabijolai, buvę nuošaly nuo valdžios ir didesnių kelių, išliko. Arti vienas kito gatviniame kaime gyvenę žmonės išlaikė gera kaimynyste paremtos bendruomenės santykius, nemažai senųjų papročių. Grabijolų trobos – puoštais langų rėmais, palangėse – tradiciniai gėlių darželiai.
Vienas įdomiausių turizmo rekreacijos objektų – kelias palei Nerį, pravažiavus Karveliškių kapines ir pasukus į Šilėnų kaimą. Patraukliai atrodo kukli medinė kaimo bažnytėlė, o pats kaimas ir jo apylinkės labai primena Dzūkiją.
Šimtamečiai ąžuolai
Parke gausu kultūros paveldo objektų. Ypač daug jų Dūkštelėje, Dūkštos upės slėnyje. Karmazinų piliakalniai, senoji Karmazinų gyvenvietė, sutvarkytas pilkapių kompleksas, senas malūnas, įrengtos apžvalgos aikštelės.
Dūkštų kaime yra graži bažnyčia, šalia esančiose kapinėse palaidota nemažai Vilniaus universiteto profesorių.
Prieš keletą metų Dūkštų ąžuolyne, palei Dūkštos upelį, įrengtas pažintinis takas. Vilniečiams kokio pusdienio išvykai geresnės vietos už šį taką ir nerasi. Į ąžuolyną galima atvykti važiuojant Ukmergės link. Nuo Avižienių – į kairę pro Sudervę ir Dūkštas pavažiavę kilometrą link Kernavės dešinėje kelio pusėje išvysite ąžuolyną. Tai unikalus gamtinis objektas. Dūkštų ąžuolynas su 170-200 metų senumo ąžuolais užima 302 ha plotą. Pro ąžuolyną veda Žalčio takas, iš abiejų pusių puoštas medinėmis tautodailininkų skulptūromis. Takas atveda prie akmens su mįslingais ženklais – runomis.
„Dūkštos upelė labai primena kalnų upę. Kartą per metus vieną savaitę per potvynius šioje upėje galima patirti visus kalnų upės malonumus. Tada čia susirenka visi ekstremalaus plaukimo mėgėjai. Per kilometrą vanduo krinta ne mažiau kaip 5 metrus. Tai tikrai daug, ir plaukiant tai labai jaučiama. Skrendi per akmenis, baidarės lūžta! – pasakojo V.Bezaras. – Vasarą šia upe nepaplauksi, o pavasarį ji būna labai smagi.”