Visi gyvi rusų politikai buvo nekenčiami. Liaudies neapykanta – nuopelnas, savotiškas kovinis politiko randas.
Borisas Jelcinas liaudies buvo vadinamas ir abreviatūra JBN – ką reiškia atitinkamai ištartos tos raidės, mokantieji rusų kalbą supras, – ir tautos gelbėtoju, ir neeilinės įžvalgos politiku. O gandų apie jį sklido tiek, kad pakaktų ne vienam storam tomui prirašyti…
Politologų nuomonė
Kaip ir tarybinės tradicijos bei kultūra, Borisas Jelcinas – rusų politinės kultūros kūdikis, atskleidžiantis jos viliones, motyvus, aistras ir potekstes. Bjauriausia rusų kultūroje – tai, kad ji turi įprotį ryti bei mindžioti savus žmones.
Kad ir kiek politinių nuodėmių buvo priskiriama B.Jelcinui, jis visų pirma buvo kolosalaus masto žmogus. Ir nuodėmės jo maštabiškos, jas sunku pavadinti klaidomis. Jis prarado Čečėniją, bet po to privertė Rusiją už ją kovoti, nors tada šalis to nenorėjo, o prezidento sugriauta armija negalėjo. Tačiau kovojo, o paskui paaiškėjo, kad už Rusiją.
Į valdžią B.Jelciną atvedė rusų svajonės apie laisvę ir valstybės galią vienu metu. Jis sunaikino visas protingas tautinio išgyvenimo galimybes, tačiau akcentavo jėgą kaip politikoje, taip ir pasaulyje bei valstybėje. Jis išskirtinis, visai kitoks nei jo komanda ir tuo labiau vadinamieji jelcinistai.
B.Jelcinas buvo ne mažiau klastingas negu Stalinas. Kaip ir šis diktatorius, jis gyveno pagal savo slaptuosius scenarijus, o ne realybėje. Tačiau nebuvo kraugeriškas ir sugebėjo užgniaužti neapykantą politiniams priešininkams. Tai visiškai nebūdingas Rusijai mentalitetas.
B.Jelcinas sudarė rusiškąjį nacionalinio lyderiavimo modelį – absoliučiai naują tokiai valstybei – ir davė startą V.Putinui. Šis tą modelį išvystė iki absoliuto.
Jau po 1969-ųjų rinkimų B.Jelcinas rengėsi savo atsistatydinimui. Išėjimas paskiriant pareigų perėmėją – geriausia iš visų Rusijoje vykusi reformų po baudžiavos panaikinimo. Unikalus nekatastrofiškos nekruvinos alternatyvos pačiam sau projektas. Ir toji paskutinė prezidento reforma buvo sėkmingiausia. Vietoj tarybinės katastrofos atsirado vietos naujajai rusiškai politikai.
B.Jelcinas realizavo ir naujos nacionalinės Rusiojos idėją. Surizikavo – ir laimėjo. Tai nužudė Tarybų Sąjungą, tačiau Rusija galop tapo valstybe. B.Jelcino darbą sėkmingai baigė V.Putinas.
Pirmasis gandų lygmuo
Iki šiol nėra aiškaus atsakymo į klausimą, kas privertė pirmąjį Rusijos prezidentą atsistatydinti likus pusei metų iki kadencijos pabaigos. Įprasti paaiškinimai – bloga sveikata, sudėtingi politiniai manevrai, neišvengiamas ir greitas ekonomikos žlugimas – mažai įtikinami. Juk Boriso Jelcino sveikata 1999-ųjų rudenį regimai pagerėjo, ekonomika nerodė jokių pokyčių, o kalbant apie politiką, viskas buvo ir liko ramu. Taigi B.Jelcinas galėjo ramiai laukti kadencijos pabaigos ir valdymą perduoti V.Putinui birželį, su triumfu ir ovacijomis. Kas gi atsitiko?
Situaciją galėtų paaiškinti neseniai žinoma tapusi informacija, kad 1999-ųjų rugpjūtį prezidentas staiga mirė.
Tam buvo ruoštasi – Jelcino šeima pervedinėjo nemažas pinigų sumas į užsienį, pirko nekilnojamąjį turtą ir parengė sklandų valdžios perėmimo planą. Prezidento įpėdiniu buvo numatytas patikimas asmuo. Viena specialiųjų operacijų, kurių daugumą vykdė Leningrado ir Sankt Peterburgo specialiosios tarnybos, buvo skirta antrininkų paruošimui. Vienas jų turėjo pakeisti B.Jelciną mirties atveju – kad visuomenė nebūtų šoiruota – ir vėliau be pėdsakų dingtų. Antrininkai buvo rengiami viename Karo medicinos akademijai priklausančiame objekte. Ji ne tik turėjo visiškai atitikti prezidento išorę – net buvo atlikta jų pirštų falangų pašalinimo operacija, nes B.Jelcinas tų neturėjo, – bet ir visiškai susitapatinti su prezidentu. Tie žmonės 70 procentų jautėsi esantys jis. Ne tik neatsiliepdavo šaukiami tikraisiais vardais, kruopščiai ištrintais iš visų įmanomų dokumentų, bet ir atsisukdavo, kai kas nors iš už nugaros ištardavo: „Borisai Nikolajevičiau”. Jie mokėsi vaikščioti kaip jis, valgyti kaip jis, net perėmė mažus įpročius – pavyzdžiui, manierą kasytis. Kai kuriais duomenimis, antrininkų buvo trys, du jų seniai likviduoti, o kūnai kremuoti ten pat, objekte, kuriame ir buvo rengti.
Naktį iš rugpjūčio 6-osios į 7-ąją būdamas Gorkų 9 vasarnamyje B.Jelcinas staiga pasijuto blogai. Nuolat greta budėjęs gydytojas reanimatologas pasakė, kad prognozės pačios nepalankiausios. Prezidento žmona Naina skubiai iškvietė valdžios „viršūnėles”, tarp jų A.Čiubaisą, V.Putiną ir A.Vološiną.
Kviestieji atvyko, kai prezidentas jau buvo be sąmonės. Gydytojas M.Ačkurinas konstatavo klinikinę mirtį dėl vidinio širdies raumens plyšimo ir pasakė, kad reanimuoti visiškai beprasmiška. Skubiai buvo pašalinta apsauga ir gydytojų brigada (visi tie 11 žmonių artimiausiu metu buvo likviduoti). Paprastoje juodoje volgoje su švyturėliais, gulomis ant užpakalinės sėdynės, buvo atgabentas budintysis antrininkas – penkiasdešimt aštuonerių metų Orenburgo srityje gimęs vyriškis. Prezidento žmona pareikalavo, kad B.Jelcinas prieš pakeičiamas būtų atgiedotas stačiatikių papročiu. Po valandos į vasarnamį atvyko patriarchas Aleksijus ir apeigas atliko tiesiai ten. Nieko iš pašalinių tuo metu vasarnamyje nebebuvo. Patriarcho mašinai buvo liepta sustoti už šimto metrų, toleiu jis ėjo pėsčias.
Prezidento kūnas rytą buvo kremuotas kaip neatpažintas. Išlaikyti slaptumą padėjo ir ankstyvas metas.
V.Putinas ir A.Vološinas padėjo antrininkui greit apsiprasti su aplinka, į patalpas buvo grąžinta apsauga.
Našlaite likusi B.Jelcino komanda negalėjo patikėti prezidento pareigų kitiems kandidatams. Todėl žaibiškai buvo parengtas įsakas valstybės vadovu skirti V.Putiną. Tai sukėlė nemenką visuomenės pasipiktinimą. Per trumpą laiką iš Kremliaus administracijos buvo įvairiomis dingstimis pašalinti asmenys, anksčiau artimai bendravę su prezidentu ir galintys ką nors įtarti.
Antrininkas sėkmingai vaidino prezidentą, nors saugumo sumetimais pagrindinė jo gyvenamoji vieta liko vasarnamis, o kontaktai su išoriniu pasauliu buvo kiek įmanoma ribojami. Tačiau užsienio žurnalistai netruko pastebėti, kad prezidento išvaizda ir sveikata pagerėjo.
Spalio mėnesį internete pasirodė keli pranešimai apie B.Jelcino mirtį, bet oficialiosios struktūros reagavo kaip niekada griežtai ir oficialiai juos paneigė. Situacija buvo pavojinga, nes slapta informacija pasiekė ausis ir tų žmonių, kuriems ji nebuvo skirta. Vienas tokių buvo I.Berezovskis, nedelsdamas pradėjęs šantažuoti Kremlių. Dūmos rinkimuose laimėjus jo frakcijai „Jedinstvo” B.Berezovskis pareikalavo pirmininko kėdės, nuolatinės narystės Saugumo komitete… Neliko nieko kita, kaip tik „atstatydinti” prezidentą ir visus įgaliojimus perduoti V.Putinui. Beje, yra pagrindo manyti, kad eksprezidentas į geresnį pasaulį iškeliavo iš karto po rinkimų.
Antrasis gandų lygmuo
Apie tai, kad senstantis organizmas pradeda jaunėti, jei jam persodinamos ypatingos ląstelės, paimtos iš žmogaus embriono, B.Jelcinas sužinojo iš savo gydytojo Andrejaus Fesenkos. Ir iš karto įsakė padaryti jam tokią operaciją. Gydytojas susisiekė su vieninteliu gydytoju, taikančiu tą metodą Rusijoje – Akušerijos, ginekologijos ir perinatologijos centro specialistu Genadijumi Suchichu. Kai šis sužinojo, su kokiu pacientu reikės dirbti, pasakė, kad tai jam didžiulė garbė, tačiau metodika nepatikrinta iki galo, tad prezidento sveikata jis rizikuoti negalintis. Bet B.Jelcinas buvo neperkalbamas. Operaciją buvo nuspręta atlikti Kremliaus ligininėje.
Likus kelioms dienoms iki atsakingojo momento prezidentas buvo paguldytas į specialią palatą. „Jaunystės eliksyrą” G.Suchichas gamino savo laboratorijoje klinikose, reikalingas ląsteles paėmė iš penkių mėnesių embriono. Gautasis eliksyras labai priminė purvinai geltoną marmalą. Šis preparatas buvo įpumpuotas į didelį švirkšto pavidalo aparatą su adata gale. Gavusiam vietinę nejautrą prezidentui medikas sušvirkštė atjauninantį skystį tiesiai į raumenis.
Deja, kitą dieną po operacijos B.Jelcino sveikata pablogėjo. Pjūvio vietoje prasidėjo uždegimas. Dar po paros būklė tapo kritiška. Persodintos ląstelės pradėjo žūti ir buvo organizmo atmetamos. Persigandę medikai pacientą perkėlė į reanimaciją. B.Jelcino temperatūra pakilo iki 42 laipsnių, jis buvo komos būsenos. Naina Jelcina ištisas paras nesitraukė nuo vyro lovos – bet kurią akimirką prezidentas galėjo mirti nuo kraujo uždegimo. Į ligoninę buvo atvežti stipriausi antibiotikai ir kitokie geriausi vaistai. Per didelius vargus medikai stabilizavo ligonio būklę. Krizė praėjo.
Kai tik prezidentas atgavo sąmonę, per gydytojus ėmė reikšti pretenzijas G.Suchichui – atseit vos į kapus nehuvarė. Į tai akademikas atsakė, kad pacientas buvo perspėtas apie riziką. B.Jelcinas pagrasino išvysiąs jį iš Mokslų akademijos. Tačiau galop B.Jelcino sveikata pradėjo taisytis, po reabilitacijos kurso jis išties atjaunėjo, liovėsi širdies skausmai, išsilygino raukšlės. Medikų nuomone, dalis ląstelių vis dėlto prigijo.
Paskutinė tiesa
Paskutines gyvenimo dienas B.Jelcinas praleido Kremliaus centrinėje ligoninėje. Per tris dienas jo būklė labai suprastėjo, jis beveik nesikėlė iš lovos. Visą savaitę jam skaudėjo širdį.
Pirmadienį rytą B.Jelcino savijauta kiek pagerėjo, tačiau po kurio laiko jam du kartus sustojo širdis. Pirmą kartą medikai jį dar sugebėjo reanimuoti, antrasis buvo lemtingas.
Oficiali diagnozė – buvęs prezidentas mirė dėl progresuojančio širdies bei kraujagyslių poliorganinio nepakankamumo. Esant tokiems simptomams atsisako veikti pagrindinės organizmo sitemos, po to ištinka koronarinė mirtis – sustoja širdis.
Likus mėnesiui iki mirties B.Jelcinas lankėsi Jordanijoje, Kristaus krikštijimo vietoje. Jausdamas artėjančią mirtį jis išvyko į Šventąją žemę prašyti Dievo atleidimo. Ofocialiai šis vizitas buvo skirtas gydymuisi Mirties jūroje – buvusį prezidentą kankino kadaise lūžusio šlaunikaulio skausmai, jis stipriai šlubavo. Tačiau iš tikrųjų jis vyko susitikti su pačiu Aukščiausiuoju. Prezidentą lydėjo dvasininkas arabas. Kaip jis prisimena, B.Jelcinas domėjosi, ar tikrai iš tos konkrečios vietos siunčiamas maldas išgirsta Dievas. Arabas atsakė, jog čia galima melstis tiesiog gatvėje – Aukščiausiasis girdės.
Būdamas ten B.Jelcinas tarsi pamiršo kojos skausmus ir vijo šalin gydytojus, primygtinai liepusius sėsti ir pailsėti. Tiesa, į Jordanijos tunelius leistis jam neleido patys šventosios vietos prižiūrėtojai – Jordano upės vandens atnešė kaušelyje. Kaip ir dera pagal papročius, prezidentas juo nusiprausė veidą. Jis niekuo neišsidavė esanrtis pavargęs ir vis tvirtino, kad nuoširdžiai bendraudamas su Dievu žmogus pamiršta visus skausmus.
Sužinoję apie prezidento mirtį jį po šventas vietas lydėję jordaniečiai tvirtino, kad melsis už jo sielą, ir sakė, jog pats B.Jelcino atvykimas į Jordaniją yra stebuklas: vadinasi, Dievas pats jį pasikvietė, nes žinojo, kad greit mirs.
Likus dienai iki vyro mirties Naina Jelcina paskambino visiems draugams bei pažįstamiems ir pro ašaras papasakojo nujaučianti bėdą. Ji sakė, kad vyras nugabentas į centrines klinikas, nes jam staiga pasidarė bloga. Gydytojai planavo po kelių dienų daryti operaciją…
Žinia apie tėvo mirtį dukrą Tatjaną Djačenko ir jos vyrą Valentiną Jumaševą pasiekė poilsiaujančius Alpėse. Buvusio prezidento žentui tai buvo antras iš eilės sukrėtimas: prieš dvi savaites jis palaidojo motiną. Borisas Jelcinas jam buvo ne tik artimas žmogus – kartu ir mokytojas, ir viršininkas, ir globėjas, ir tėvas, kurio jis niekada neturėjo.