A.Matelio filmas: „Serga tik stiprūs, nes silpnesni to neištvertų“

Daug garbingų apdovanojimų pelnęs režisierius

Arūnas Matelis, sukūręs juostą „Prieš parskrendant į žemę“,

tikina, kad dingstį rašyti filmui scenarijų paskatino asmeninė patirtis.
Menininkas atvirauja, kad per tuos metus, kol buvo kuriamas filmas, su jo herojais praleistas laikas jam ypatingai svarbus ir brangus. „Šia juosta norėjau parodyti, kad nereikia dalinti gyvenimo į mūsų ir kitų. Svarbiausia – keisti visuomenės požiūrį į sergantįjį, atsikratyti tam tikrų baimių“, – sakė jis.

Prieš susitikimą kultūros centre „Garsas“ su žinomu Lietuvoje ir pasaulyje režisieriumi bei prodiuseriu Arūnu Mateliu mažosios kino salės ekrane sukosi klipas, susirinkusiuosius kviesdamas bent trumpam susimąstyti apie sergančiųjų vėžiu baimes: „Ar aš mirsiu?“, „Ar man nuslinks plaukai?“, „Ar aš prarasiu darbą?“, „Ar pajėgsiu rūpintis vaikais?“…

Pasveikino medikus su profesine švente

Režisierių atlydėjęs aktorius Sigutis Jačėnas į susirinkusiuosius kreipėsi poeto Justino Marcinkevičiaus eilėmis „Gerumas – tai gyvenimas“.

S.Jačėnui priminus, kad vasario pradžioje buvo sujungtos visos pasaulio televizijos kameros, fiksavusios JAV vykstančią 59-ąją Amerikos režisierių gildijos apdovanojimų ceremoniją, salės ekrane žiūrovai išvydo kulminaciją, kai buvo paskelbta A.Matelio pavardė. Beje, per visą apdovanojimų istoriją pirmą kartą buvo ištarta ne tik lietuvio, bet ir kūrėjo iš Rytų Europos pavardė.

Į perpildytą „Garso“ salę įžengęs filmo „Prieš parskrendant į žemę“ režisierius A.Matelis buvo sutiktas audringais plojimais.

Lietuvos vardą išgarsinęs menininkas kukliai tarė susirinkusiesiems: „Kiek jūsų čia daug. Manau, mūsų susitikimas bus prasmingas. Žinau, šioje salėje yra daug medikų. Ačiū jums už pasiaukojamą darbą, nors ne visada esate tinkamai įvertinti.“

Kamera – tarsi žaislas

Režisierius teigė, kad nė vienas filmas neturi formulės: „Mano sumanymas buvo daug paprastesnis, paremtas asmeniniais patyrimais ir išgyvenimais. Šiame Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos Onkohematologijos skyriuje buvo gydoma mano dukra. Kartu su žmona Algimante ten pradėjome vertinti gyvenimo prasmę. Ilgai svarsčiau – grįžti ten ar ne. Dvejus metus galvojau“.

Pasak režisieriaus, per dvejus pasirengimo filmavimui metus teko įtikinti savo kolegas atverti šias ligoninės duris filmavimui: „Pirmiausia teko juos įtikinti ateiti čia, o ne filmuoti. Metus filmavome, dar kelis mėnesius vyko montavimo darbai.“

A.Matelis nelinkęs manyti, kad ši dokumentinė juosta – viena iš terapijos priemonių: „Daug epizodų nufilmavo patys vaikai: jie filmavo vieni kitus, skyriaus personalą. Pastarasis iš pradžių į tai žiūrėjo skeptiškai, tačiau vėliau filmo herojai susidraugavo su kamera. Patiems vaikams kamera tapo gyvenimą praskaidrinusiu žaislu.“

Menininkas džiaugiasi, kad filmas, sulaukęs jam netikėtos sėkmės, didžia dalimi sukelia ne baimės, o pozityvius jausmus. Ypač jį nudžiugino nuogirdos, kad jaunimas šią juostą žiūrėjo užmiršę, kad jų rankose – prieš filmą nusipirkti spragėsiai.

Publikos pasiteiravus, ar pats režisierius domėjosi savo herojų likimu, atsakė teigiamai: „Deja, ne visiems buvo lemta išgyventi. Vienas mano herojus Andrius kalbėjo ne apie silpnumą. Kai kartą aš jam paskambinau ir pasiteiravau, ar jis galvojąs, kodėl jam likimas pasiuntė šį išbandymą, Andrius atsakė, jog jis buvo girdėjęs: serga tik stiprūs, nes silpnesni to neištvertų.“

Nuoširdus bendravimas

Režisieriaus ir žiūrovų susitikimas buvo nuoširdus. Salė klausė režisieriaus, ar jo vaikai jau matė tėvo sukurtą juostą. „Kiek žinau, ne. Negaliu jų versti to daryti, nes prarasčiau du žiūrovus. Aš jiems tik sakiau: jei norite pamatyti, nusipirkite bilietą ir – pirmyn. Žinau, ką reiškia vaikui daryti tai, kas jam neįdomu. Pamenu, mane mama dažnai vesdavosi į Kauno muzikinį teatrą. Nuo tada 20-30 metų į priekį jo atsikandau.“

Jis tvirtino šiuo metu leidžiantis sau pailsėti: kartu su šeima turi sodybą, planuoja pirkti traktorių, kaime žolę pjauti.

Salė teiravosi, ar po šios lietuviško filmo sėkmės jis tikįs pozityvesnio požiūrio į Lietuvos kinematografiją. „Jūs tokie pat naivūs, kaip ir aš. Kas gali pasikeisti? Mano manymu, situacija tik prastėja. Turiu kaime sodybą. Kaimynai tikina nieko nesodinantys, tačiau iš valstybės gaunantys kompensaciją. Gal ir man pasirinkti lengvesnį „prie žemės ūkio“ variantą? Deja, jei aš nerašau scenarijų, nekuriu filmo, man kompensacijos niekas nemoka.“

Tapo gyvenimo dalimi

Prieš atsisveikindamas režisierius, patikinęs po filmo niekada su publika nekalbantis, prisipažino: „Visame pasaulyje įprasta pasilikti po filmo ir atsakinėti į klausimus. Bet po šito filmo… Aš pats jaučiu, kad tegu lieka tie klausimai, jeigu jie kyla. Geriau nekliudyti tam įspūdžiui, kurį sukuria filmas. Per dvejus metus filmo herojai tapo mano gyvenimo dalimi, praleistas laikas su jais – man ypatingai svarbus ir brangus. Šia juosta norėjau parodyti – nereikia dalinti gyvenimo į mūsų ir kitų. Žinoma, pinigai yra svarbu, tačiau jie ne viską lemia – keisti visuomenės požiūrį į sergantįjį ne mažiau svarbu.“

Vaikiškos svajonės ir realybė

Užgesus salėje šviesai, ekrane ėmė suktis filmo kadrai: pirmas apsilankymas pas gydytojus, patikrinimas – filmo herojus atsisveikina su vešliais rudais plaukais, laukimas, dokumentų segtuvas ir kelionė į trečiąjį aukštą. Iš pradžių, nesąmoningai ar sąmoningai, jis bando išvengti šio skyriaus, klaidžioja painiuose koridoriuose, net paspaudžia ne tą lifto, kurio duris bando atverti rankomis, mygtuką.

Ir tik vėliau tarsi paaiškėja mažųjų ligoniukų plikomis galvomis čia sukaupta patirtis – jų čia laukė ne tik sunkiausi išbandymai gyvenime, bet ir pačios skaidriausios bei prasmingiausios dienos: savo rankomis filmavimas kamera, juokavimas, kad, valgant vien morkas, galima ir triušiu pavirsti, pasivažinėjimas koridoriais lašine, prisiminimai apie neseniai turėtus nepatikusios spalvos plaukus ir didis prisipažinimas apie svajonę būti blondinu, netgi mažamečio mintys apie jausmus buvusiai ligoninės pacientei… Ligoninėje sunkiai sergančių vaikų tėvai, nepaisant egzistuojančio nerimo ir skausmo, dažnai atrodo laimingesni už tuos, kurie yra už ligoninės sienų.

Įvertinimai

52 minutes trunkanti 2005 metais sukurta jaudinanti dokumentinė kino juosta „Prieš parskrendant į žemę“ buvo įvertinta Leipcigo ir Amsterdamo kino festivaliuose pagrindiniais prizais, gavo Europos kino akademijos nominaciją už geriausią metų dokumentinį filmą, o šiemet režisieriaus kūryba neliko nepastebėta ir neįvertinta už Atlanto – lietuvio pavardė buvo ištarta per 59-ąją Amerikos režisierių gildijos apdovanojimų ceremoniją. Apdovanojimas buvo skirtas už iškilius pasiekimus dokumentiniame kine.

Lietuvoje 46-erių metų režisieriui ir prodiuseriui buvo suteikta Nacionalinė premija.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.