Pastaruoju metu nemažai kalbama apie karą keliuose. Deja, nuo kalbų prie darbų dar nepereita. Tiesa, draudikai jau taiko skirtingus tarifus privalomai apdraudžiant automobilį ir atsižvelgia į tai, ar saugiai vairuoja draudėjas. Vyriausybė planuoja intensyvią greičio kontrolę ir pan. Ar šios priemonės tikrai gali realiai pagerinti padėtį?
Kaip manote, kuris KET punktas labiausiai ignoruojamas? Ko gero, 172-asis, tiksliau, jo pirmas sakinys: „172. Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sumažinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.” Jei važiuodami mieste laikomės nustatyto 50 km/h greičio apribojimo, netrukus pastebime, kad mus lenkia ir solidus dėdė, ir jaunutė mergaičiukė, ir tvirtai į vairą įsikibęs seneliukas, o apie vyriškosios lyties jaunimėlį net kalbėti neverta. Visi solidariai viršija nustatytą važiavimo greitį. O juk nuo greičio viršijimo ir prasideda visos bėdos. Būtent nesaugus greitis – pagrindinė eismo įvykių priežastis. Kuo didesnis greitis, tuo skaudesnės pasekmės, daugiau remonto, daugiau kraujo… Kodėl taip yra? Nemaža dalis vairuotojų leistiną greitį viršija ne vien dėl to, kad iš tiesų skuba.
Pakeisk nuostatą
Ragindamas griežčiau laikytis nustatytų greičio apribojimų siūlyčiau kiekvienam vairuotojui susimąstyti ir pakeisti savo nuostatą. Kiekvienas skubantysis pirmiausia turėtų atsakyti į klausimą, ar iš tiesų verta skubėti ir viršyti greitį? Taipogi derėtų įvertinti, ar pavėlavus atsitiks kas nors nepataisoma? Jei ne, vertėtų apsiraminti ir nebeskubėti. Net jei pavėlavęs turėtumėte nemalonumų, ar galite būti tikras, kad lėkdamas galvotrūkčiais jūs tikrai nuvažiuosite greičiau? Mat dabar, kai įregistruotas jau 2- milijonasis automobilis, automobilizacijos lygis ir eismo intensyvumas, bent jau Vilniuje, pasiekė tokią ribą, kad ir skubėdami greičiau tikrai nenuvažiuosite. Tai įrodo ne tik tyrimai, eksperimentai, bet ir kasdienė patirtis. Juk visada tą greitai lekiantį pramuštgalvį pasivejame stovintį spūstyje ar prie raudono šviesoforo signalo. Turėtume įsisąmonyti ir susitaikyti, kad esant dabartiniam eismo intensyvumui važiuoti galime ne didesniu greičiu, kokiu juda bendras eismo srautas. Bandymas važiuoti greičiau nieko neduos, nebent sukels pavojų. Greičiau galima nuvažiuoti nebent dviračiu.
Nežiopsok prie šviesoforų
Taigi pabandykime pasikeisti, nusiraminkime ir važiuokime visi ramiai ir solidžiai, kaip kokie vokiečiai. Pagaliau suvokime, kad nuo mūsų skubėjimo greičiau tikrai nebus. Skubėsime ar ne, vis tiek teks stypsoti susidarius kamščiui. O eismo saugumo požiūriu – skubėsime ar ne – skirtumas bus milžiniškas. Laiką sutaupyti galėtume kitaip. Pavyzdžiui, jei nežiopsotume prie šviesoforų. Dažnas vairuotojas įsižiebus eismą leidžiančiam signalui šiek tiek laiko uždelsia, todėl kol penktas ar šeštas eilėje pajuda, vėl užsidega raudona šviesa. Tai išties apmaudu. Turėtume mokytis užsidegus žaliam signalui visi pajudėti kartu. Tuomet per tą pačią šviesoforo fazę suspėtų pravažiuoti ne 5-6, o net 7-8 automobiliai.