Kitados savame šiltnamyje puoselėtas lietuviškas gėles panevėžietė gėlininkė iškeitė į atsivežamas iš Afrikos
Vieni pirmųjų Panevėžyje gėlių prekybos verslo ėmęsi Julija ir Albinas Švedarauskai sėkmingai jį plėtoja iki šiol.
Sutuoktiniai gėlėmis ir jų kompozicijomis prekiauja dvidešimt su trupučiu metų. Per tą laiką panašia veikla užsiimančių panevėžiečių skaičius padidėjo keliasdešimt kartų. Taip pat gana nemažai verslininkų, pabandžiusių būti gėlininkais, bankrutavo.
Gėles augino patys
J.Švedarauskienė mano, kad jų šeimai sėkmę garantavo ne vien verslo, bet ir agronomijos bei floristikos žinios, kurių nuolat tenka semtis.
„Iš pradžių patys bandėme auginti gėles ir pamatėme, koks tai nelengvas ir daug priežiūros reikalaujantis darbas. Jau tada supratome: jei bent savaitę gėles paliksi be priežiūros – visas tavo verslas žuvęs”, – LŽ sakė J.Švedarauskienė.
Moteris mano, kad būtent šios aplinkybės nebuvo įvertinę tie, kuriems
nepavyko „įsikabinti” į gėlių verslą. Pašnekovės teigimu, gali būti, jog tokie verslininkai neatsižvelgė į tai, kad kiekvienai gėlei reikia savitos priežiūros.
Patyrę, kaip nelengva auginti gėles, sutuoktiniai ėmė vežtis užsienines gėles ir kurti jų kompozicijas.
Senas polinkis į gėles
Nors abu Švedarauskai iš pradžių dirbo „Ekrano” gamykloje (ji – laborante, o jis – inžinieriumi), dabartiniai verslininkai turėjo polinkį auginti gėles ir matė viso to naudą. Gėles juodu augino kolektyvinio sodo šiltnamiuose, o pardavinėjo Panevėžio turguje. Tuomet gėlininkų Panevėžyje daug nebuvo, tad ir smarkios konkurencijos nejuto. Dėl to verslui plėtoti pakako agronomijos žinių ir įdedamo darbo. Pašnekovė prisimena, kad vadybos, floristikos žinių tuomet bemaž nereikėjo. Kita vertus, to niekas ir nemokė.
Gėlių laukdavo paromis
Anot J.Švedarauskienės, prekybos gėlėmis verslas buvo gerokai pakoreguotas, kai bemaž prieš penkiolika metų į Lietuvą verslininkai pradėjo įvežti lenkiškų, o paskui – olandiškų gėlių. Pradėję jomis prekiauti sutuoktiniai atsisakė darbo gamykloje ir ėmėsi savo verslo.
„Žinojome apie vieną Kaune įsikūrusią firmą, į Lietuvą atvežančią gėlių. Nuvykę į nurodytą vietą „gyvoje” eilėje laukdavome po tris-keturias paras, kol iš jų galėdavome nusipirkti mums nematytų gėlių, – tvirtino J.Švedarauskienė. – Griebdavome viską, ką suspėdavome, nes nematytų gėlių įvairovė labai žavėjo pirkėjus ir šie jas mielai pirkdavo.”
Pasak J.Švedarauskienės, gėlės tuomet būdavusios gerokai brangesnės nei dabar.
Mokėsi floristikos
„Prekiaudama mums dar nematytomis ir nepažįstamomis gėlėmis išgirdau apie vieno olando rengiamus floristikos kursus. Tuomet jie buvo neįtikimai brangūs. Nepaisydama didelės kainos į kursus užsirašiau. Šie kursai pakeitė mano ankstesnį požiūrį į gėlininkystę ir privertė tapti savotiška menininke”, – teigė gėlių salono savininkė. Ji sakė, kad floristikos kursuose išgirdusi apie įvairiausias medžiagas, reikalingas puokštėms komponuoti. Nauja J.Švedarauskienei buvo ir tai, kaip viena su kita derinamos gėlės ir kaip puošiama pati puokštė.
Puokštės – nepakartojamos
Švedarauskai, kaip, beje, ir dauguma gėlėmis prekiaujančių šalies verslininkų, lietuviškų gėlių nepardavinėja. Jie perka išaugintas Olandijoje ir Afrikos žemyne. Pasak verslininkės, tenykštis klimatas gėlėms daug palankesnis už mūsiškį, todėl jos užauga gražesnės, ilgesnis augalų realizavimo terminas.
„Įdomu tai, kad pas mane ateinantys žmonės prašo sukurti tokią puokštę, kokią jie matė mano pagamintą prieš pusmetį, mėnesį ar dar kada nors. O aš neprisimenu, kokią puokštę dariau tos pačios dienos rytą, nes kiekviena puokštė – vis nauja, savita ir kitos tokios padaryti man nebepavyksta. Taip jau yra, kad kiekviena puokštė – nepakartojama”, – tvirtino J.Švedarauskienė.