Ne visoms valstybėms reikia stiprios opozicijos. Kai kurioms jos nereikia visai. Lietuva vis labiau artėja prie tokių valstybių
Opozicija tampa formali, kai valstybė su visa opozicija pradedama kontroliuoti iš vieno centro, vienos asmenų grupės. Lietuvoje tokia pareigūnų ir verslo grupė sėkmingai perima krašto kontrolę. Slaptos informacijos monopolis buvo ir, atrodo, lieka jos rankose.
Prie šios grupės įsigalėjimo valstybėje nemažai prisidėjo ir opozicija, kuri noriai naudojosi grupės jai pametama kitus politikus kompromituojančia informacija ir dezinformacija. Šiandien aiškėja, kad buvęs Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretorius Albinas Januška ir grupė žaidė su opozicija kaip su savo žaisliuku. Ko vertas vien tas faktas, kai ministerijos sekretorius, vyriausybiniu ryšiu paskambinęs Seimo vicepirmininkui ir vienam opozicijos lyderių, pateikė kompromituojančios medžiagos apie ministrą pirmininką ir Socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Brazauską? Opozicija prašoma pradėti parlamentinį tyrimą – ir ji tiria. Opozicija prašoma kelti klausimą per Vyriausybės valandą – ir ji tai daro. Taip prasidėjo „Draugystės” skandalas.
Gal ir natūralus opozicijos veikimas – bijota „LUKoil” atėjimo (bent pati opozicija dabar taip šitai aiškina), griauta politinio oponento Vyriausybė, bet, kaip šiandien matome iš kontržvalgybos Seimui pateiktos medžiagos, tokia komanda per URM į Seimą atėjo tiesiai iš „Gazprom” tarpininkės Lietuvoje. O Valstybės saugumo departamento (VSD) Kontržvalgybos valdybos pažyma apie rusiškų dujų tarpininkės, kontržvalgybininkų laikytos galima kitos valstybės specialiųjų tarnybų priedangos organizacija, įtaką niekad ir nepasiekė Vyriausybės vadovo. Kai Seimo vicepirmininkams nekyla klausimų, kodėl valstybės tarnautojas „švelniai” politikuoja, ir atveriamas kelias vienos asmenų grupės valdžiai. Opozicija neseniai pareiškė, kad VSD skyriaus viršininkas jiems daręs spaudimą netirti pulkininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybių. O ar Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius tokių pačių pasiūlymų neteikė? Ar nebūtų visuomenei svarbu tai žinoti?
Iš parlamentinio tyrimo medžiagos aiškėja, kad davęs pavedimą opozicijai URM sekretorius skambino dujų perpardavėjai ir klausė, ar daryti kratą Darbo partijos būstinėje. Po to pranešė VSD generaliniam direktoriui gautą atsakymą? Tada laukė prezidento pareiškimas dėl nepasitikėjimo keliais Darbo partijos ministrais ir siūlymas premjerui pasitikrinti, ar Seimas dar pasitiki jo Vyriausybe. Visų sutelktų grupės, prezidento ir opozicijos pastangų rezultatas – „dieninį mes nuimam”, prieš tai „nuėmę naktinį”. Kodėl iki šiol tokie dalykai nedomina Seimo?
Ar tikrai opozicija turėtų tylėti, jei Konstituciją šiurkščiai pažeidžia aukšti ir populiarūs politikai? Vakaruose nebūtų galima įsivaizduoti opozicijos ir viso parlamento tylėjimo dėl netvarkos teismuose.
Jau dveji metai Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Česlovas Jokūbauskas neteikiamas Seimui atleisti pasibaigus jo kadencijai, jau dveji metai Aukščiausiasis Teismas neturi vieno iš vadovų ir trijų teisėjų. Niekas jų nepasigedo. Niekas nepaklausė, kaip tai dera su Lietuvos Konstitucija.
Šiuo metu dėl neaiškių priežasčių 35 žemesni teismai neturi vadovų: 28 miestų ir rajonų apylinkių neturi pirmininkų, be vadovo veikia ir didžiausias Vilniaus apygardos teismas, 6 teismai, tarp jų Vyriausiasis administracinis ir Apeliacinis, neturi pirmininkų pavaduotojų. Kai kurie teismai jau net po keletą metų vadovaujami laikinųjų vadovų, kai kur laikinieji keitėsi net po tris kartus.
Laikinumas rodo priklausomybę nuo politinės valios. O tai reiškia laikiną, tos dienos reikalus atitinkantį teisingumą. Čia tik keli pavyzdžiai, ir ne patys ryškiausi.
O štai VSD pulkininko Vilmanto Bieliausko drama geriausiai parodo, ko verta mūsų konstitucinė santvarka. Seimui paliudijęs apie Rusijos įtaką energetikos sektoriuje ir aukštų pareigūnų korupciją jis jau septyni mėnesiai nušalintas nuo pareigų. Tai reiškia septynis mėnesius be atlyginimo. Tai reiškia, kad jau septynis mėnesius jo žmona turi dieną naktį dirbti, kad išlaikytų du mažus vaikus, mokėtų paskolą bankui už būstą ir išlaikytų savo vyrą – Lietuvos kontržvalgybininką, atlikusį pareigą Tėvynei.
Tai jauna graži šeima, mylinti Lietuvą – savo darbais ir pasiaukojimu. Juk iš šios šeimos tyčiojasi ne kas kiti, o prezidento V.Adamkaus skirti VSD vadovai: A.Pocius, D.Dabašinskas. Tai ko verti šio prezidento nuolat sakomi gražūs žodžiai ir verkšlenimai, jei iš priesaiką branginusio Lietuvos karininko tyčiojasi rusiškų dujų prekeivių globėjai? Ne veltui tiek žmonių išvažiuoja ir pamiršta ir šį kraštą, ir tokius jo vadovus. Lietuvos dar neužmiršusiems tai padės padaryti jos valdžia.