„Kol yra menininkų, viskas gerai”, – pasitinka užrašas įvažiuojant į Briuselį. Lietuvos kūrėjai, neseniai lankęsi Europos Sąjungos institucijose, aiškinosi, kas galėtų padėti mūsų menininkams spręsti ne tik kūrybos problemas.
Balandžio 17-20 dienomis dvidešimt įvairių sričių Lietuvos menininkų europarlamentarės dr.Laimos Andrikienės kvietimu viešėjo Briuselyje. Lietuviai lankėsi Europos Parlamente (EP), Europos Komisijoje (EK), Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie ES, Karališkajame flamandų teatre bei kitose organizacijose. Bendraujant su aukštais pareigūnais gilintasi į kūrėjams aktualias problemas, susipažinta su ES nuostatais, kuriais skatinama ir remiama Europos menininkų partnerystė.
Pilnutėlėje mūsų atstovybės prie ES salėje įvyko menininkų kūrybos vakaras, kuriame kalbėjo ir savo kūrybą pristatė rašytojai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Saja ir Stasys Kašauskas, aktoriai Olita Dautartaitė ir Pranas Piaulokas, dainininkė Eglė Juozapaitienė, pianistas Povilas Jaraminas, fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas, išeivijoje gyvenanti kanklininkė Kristina Kuprytė. Vakarą baigė kompozitorius Giedrius Kuprevičius, atlikęs savo muzikos, sukurtos Juozo Grušo dramai „Barbora Radvilaitė”, ir Kauno dramos teatro aktorė Nijolė Lepeškaitė – ji skaitė ištrauką iš šio kūrinio.
Įdomu ir naudinga
Europos Parlamente lietuvių ekskursijas pasitinkanti Eglė Jurienė pasakojo, kad kasmet šią instituciją aplanko apie 270 tūkst. žmonių iš 27 šalių. Susipažinę su Parlamento darbu ir pamaloninti žinios, jog lietuvių čia apsilanko dukart daugiau nei kaimynų latvių ar estų, mūsų menininkai nuskubėjo prie Leono Pivoriūno plokštuminės instaliacijos „Eurovista”. Šį skulptoriaus kūrinį 2004 metais LR Seimas padovanojo Europarlamentui – taip pabrėžė naujų Europos valstybių įstojimą į ES.
Lietuvos nuolatinės atstovybės prie ES kultūros atašė Daiva Dapšienė ne tik papasakojo apie savo veiklą, bet ir pateikė naudingos informacijos. Svarbu, kad EK jau paskelbė atvirą konkursą teikti paraiškas iniciatyvai „Europos kultūrų dialogo metai (2008)”, dar žinotina, jog Vilniuje jau veikia Europos kultūros programų centras, koordinuojantis Lietuvos dalyvavimą ES naujos kartos programoje „Kultūra (2007-2013)”.
Meno ir kultūros svarba
Per susitikimą su EP Kultūros ir švietimo komiteto nariu, Baltijos Europos parlamentarų grupės pirmininku Christopheriu Beazley aptarta daug aktualių klausimų, vyko įdomi diskusija. Vertos dėmesio šio įtakingo pareigūno nuostatos, kad kultūra ir menas – ne mažiau svarbios nei kitos žmogaus gyvenimo ir veiklos sritys. Šių dienų Europoje, anot Ch.Beazley, svarbiausia, kad visos valstybės vienodai suvoktų kultūros ir švietimo svarbą ir kad šios sritys būtų vienodai vertinamos ir senosiose Europos valstybėse, ir naujai į ES įstojusiose. „Kiekvienos valstybės valdžia atsakinga už savo šalies kultūrą ir švietimą, – kalbėjo Ch.Beazley. – Tačiau labai svarbu, kad tai netaptų propagandiniu vienos ar kitos šalies įrankiu.”
Per susitikimą su EK Švietimo ir kultūros generalinio direktorato generaline direktore Odile Quintin akcentuota, jog 2008-ieji paskelbti Europos kultūros dialogo metais, ir labai svarbu, kad 2009-aisiais Vilnius kartu su Austrijos miestu Lincu taps Europos kultūros sostine. Ch.Beazley ir O.Quintin mūsų menininkai pateikė klausimų, iškėlė problemų. Aktorius Remigijus Sabulis atkreipė dėmesį į Vakarų Europos archyvuose saugomą filmuotą medžiagą, kitus Lietuvai svarbius dokumentus, siūlė ieškoti būdų visoms šalims vienodomis teisėmis jais naudotis. N.Lepeškaitę, vadovaujančią teatro mokyklėlei „Mano teatras”, kurią lanko ir neįgalūs vaikai, domino tokių įstaigų išgyvenimas sunkiomis rinkos sąlygomis. K.Saja atkreipė dėmesį į vis didesnį pavojų keliantį meno kosmopolitiškumą. P.Piaulokas domėjosi ES parama teatrų užsienio gastrolėms.
„ES institucijose daug dėmesio skiriama įvairių šalių menininkų bendradarbiavimui, visokeriopai skatinamas savitarpio supratimas, tačiau turime atsisakyti iliuzijų, kad Briuselis skirs finansavimą tik mums svarbiems projektams, – apibendrino susitikimus G.Kuprevičius. – Lietuvos menininkai turi vienintelę išeitį – spausti savo valdžią, reikalauti didesnio dėmesio ir kūrybos finansavimo.”
Be karalių
Karališkasis flamandų teatras įkurtas 1875 metais, tačiau šiandien jis žavi ne tik seno pastato fasadu ar interjero detalėmis, išlaikiusiomis praeities didybės ir rafinuoto flamandiško meno akcentus. Tai modernus, 2004-aisiais po ketverių metų rekonstrukcijos duris atvėręs teatras, kurį su priestatu jungia… po gatve įrengti koridoriai, pagalbinės patalpos. Teatro atstovės aprodė pastatą, pasakojo apie flamandiškai kuriamus spektaklius, prancūzakalbės publikos stygių, čia dažnai rengiamus koncertus, gastrolių atvykstančių kolektyvų, tarp kurių būta ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro, pasirodymus.
Kai svečiai, susėdę žiūrovų salėje, klausėsi gidės, ji staiga pasakė, kad P.Piaulokas įsitaisė… karaliaus vietoje. „Keista, kad teatras nesusiprotėjo tos vietos kažkaip išskirti…” – stebėjosi kino režisierius Antanas Maciulevičius. „Ir man čia trūksta dvasios. Pastato vidus – tarsi kultūros rūmai, kur man labiausiai patiko modernus metalinis kupolas, gaubiantis žiūrovų salę, – kalbėjo P.Piaulokas. – Aš labiau vertinu repertuarinį, tokį kaip Šiauliuose, teatrą, jo ypatingą dvasią.”