Praėjusią savaitę „Vakarų ekspreso” redakcijoje lankėsi europarlamentaras Justas Vincas Paleckis, kuris pasidalijo savo mintimis apie Europos Sąjungos ir Lietuvos aktualijas.
Gerbiamas europarlamentare, pastaruoju metu pasigirdo balsų, kad Europos Parlamentas (EP) nebeturi ką veikti ir sprendžia visokias egzotiškas problemas, pvz. mobiliųjų telefonų tarptinklinio ryšio paslaugų (angl. roaming) kainų klausimą. Ar, jūsų nuomone, europarlamentarai vis dar reikalingi Europai?
Visiškai nesutikčiau su tokiais pareiškimais. Mobiliųjų telefonų roamingo klausimas aktualus šimtams milijonų Europos gyventojų, tame tarpe ir didžiajai pusei Lietuvos. Jeigu atpigs skambučiai į užsienį ir iš užsienio, visi bus dėkingi Europos Komi sijai, parodžiusiai iniciatyvą, ir, žinoma, Europos Parlamentui.
Tai kaip tik yra pavyzdys, kad EP sprendžia daugumai aktualius klausimus. Tačiau, kai posėdžiaujame Strasbūre, per savaitę aptariame 50 – 100 klausimų, ir kai kurie yra tiesiog juokingai smulkūs: nuo žuvų Ramiajame vandenyne matmenų – kokias galima žvejoti, iki narvelių viščiukams auginti ploto padidinimo.
Bet tai yra Europos Sąjungos (ES) gyvenimas ir žaidimas pagal taisykles – kad joks klausimas, svarbus ar mažiau svarbus, negali būti priimtas be EP sutikimo ir pritarimo. Be abejo, yra problemų, kur parlamento nuomonė yra rekomendacinė, o sprendžia Komisija ir Taryba.
Tačiau, kai įsigalios nauja Konstitucija arba sutartis, Parlamento vaidmuo išaugs. Dabar jis ne toks didelis, palyginti su nacionaliniais parlamentais.
Tai jūs manote, kad ES konstitucija galiausiai bus patvirtinta?
Taip. Prieš mėnesį Berlyne susitarta, kad iki naujųjų ES parlamento rinkimų 2009 m. vasarą turėtų būti parengtas naujas tekstas. Galbūt jis bus vadinamas sutartimi, pagal miesto pavadinimą, kaip dabar Mastrichto, Amsterdamo, Nicos arba tiesiog Pagrindine, o gal Svarbiausia sutartimi. Pabrėžiant, kad tai yra aukštesnės pakopos sutartis, išvengiant to žodžio „konstitucija”.
Visi sutinka, kad ES nebegali dirbti pagal Nicos sutartį, kuri buvo priimta trečią valandą ryto po didžiausių ginčų, pritaikyta 15 narių Europos Sąjungai, o dabar turime 27.
Taigi, nauja sutartis būtina. Be jos neįmanoma ES plėtra. Kroatija jau stovi ant slenksčio. Puiki šalis su puikiu pajūriu, lietuvių ten daug važiuoja… Bet ji negalės įstoti be naujos sutarties, kaip ir kitos Balkanų šalys.
Nauja sutartis – tai naujas galingesnis variklis Europos Sąjungos laivui. Dabartinis variklis jau nebestumia padidėjusio laivo į priekį. Visi su tuo sutinka, išskyrus Lenkijos ir Čekijos prezidentus L. Kačinskį ir V. Klausą. Aš vadinu juos „2K”, pagal populiarų Lietuvoje terminą. Jie yra euroskeptikai, nors jų šalys nėra euroskeptiškos.
Jie vieninteliai iš ES valstybių vadovų tvirtina, kad nereikia skubėti priimti naujos sutarties. Manau, kad jų pozicija neteisinga. Lietuva dabar puikiai sutaria su Lenkija, tačiau šiuo klausimu Lenkijos remti nevertėtų, nes tai prieštarauja mūsų interesams ES.
Ar tai, reiškia, kad teks iš naujo pereiti sutarties ratifikacijos procesą visose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje?
Taip. Manau, kad tas naujas tekstas turės būti ratifikuotas iš naujo. Prancūzijoje ir Olandijoje lieka klaustukas – ar reikės referendumų, ar ne. Nes viskas prasidėjo nuo to, kad Prancūzijos prezidentas Ž. Širakas konstituciją galėjo ratifikuoti parlamente, tačiau referendumu norėjo suskaldyti socialistų partiją. Ir suskaldė. Tačiau nesugebėjo numatyti, kad tuo referendumu, turėjusiu tapti prezidento triumfu, jis tik susilpnins savo pozicijas.
Taigi dėl tokių vidaus politinių žaidimų ES konstitucija nebuvo ratifikuota, ir viską teks pradėti iš naujo. Bet jei nauja sutartis nesivadins konstitucija, nereikės referendumų, ir užteks ratifikavimo parlamentuose. Išskyrus vieną kitą šalį, kur referendumas privalomas, pvz. Danijoje.
Tačiau Europos Sąjunga šį kartą negalės sau leisti dar kartą suklupti. Dar viena nesėkmė reikštų didelį pavojų ES. Gali prasidėti dezintegracija, atvirkštiniai procesai. Tai reiškia, kad vietoje tolerancijos, bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo – vėl konfliktai, neapykantos skiepijimas, blogiausiu atveju – karai.
Tai rimti dalykai. Labai lengva skiepyti tautos išskirtinumo kompleksą, tačiau labai sunku formuoti suvokimą, kad visos tautos yra lygios, turi savo pliusų ir minusų, bet reikia rasti bendrą kalbą. Ir Europoje, ir visame pasaulyje.
Grįžkime į Lietuvą. Ką jūs manote apie prezidento Valdo Adamkaus metinį pranešimą, kuriame jis teigia, kad tautą ištiko tapatybės krizė?
„Tapatybės krizė” – labai jau įmantrus apibūdinimas. Prezidentas savo pranešime apčiuopė daug skaudžių problemų. Jis yra teisus, ypač ragindamas spartinti reformas, nepraleisti unikalios progos įsisavinant didžiulę ES pagalbą.
Tačiau išvardinti per dešimtmečius susikaupusias problemas yra vienas dalykas, o jas iškuopti – visai kitas. Pastaruoju metu Lietuvoje tapo madinga krypti į saviplaką ir sakyti, kad visur esame patys blogiausi, kad valstybės pamatai kliba. Pavojaus varpais, esant reikalui, skambinti būtina, tačiau savęs pernelyg plakti ir mėgautis tuo neverta.
Susidaro įspūdis, kad tamsios spalvos apibūdinant situaciją Lietuvoje sutirštinamos, trūksta platesnio požiūrio. Ne paslaptis, kad su labai panašiomis problemomis susiduria visos naujosios ES šalys, kad daug kur jos netgi aštresnės, negu pas mus.
Dirbant Europos Parlamente dažnai tenka sulaukti klausimų, kaip Lietuvai kartu su Latvija ir Estija pasisekė taip sparčiai žengti į priekį. Juk Baltijos valstybių ekonomika jau keleri metai auga žymiai greičiau negu visose kitose ES šalyse.
O ar pritariate eurokomisarės Dalios Grybauskaitės nuomonei, kad Lietuvoje per lėtai įsisavinamos ES lėšos?
Komisarė būdama Lietuvoje galbūt šiek tiek „užaštrino” šį klausimą, kad mes, atsiliekame, ir t. t. Bet ji norėjo atkreipti dėmesį, kad jei mes nepasiimsime šių didžiulių pinigų, daugiau tokia proga nepasikartos. Tai apie 6 procentus mūsų bendrojo vidaus produkto. Priminsiu, kad garsusis Maršalo planas suteikė pokario Vokietijai pagalbą, sudarančią tik 1 procentą jos BVP.
Prieš aštuonerius metus mūsų BVP sudarė tik apie trečdalį ES vidurkio. Dabar jis jau siekia 55 procentus. Per ateinančius septynerius metus mes turbūt priartėsime prie 75 procentų ES vidurkio. O tą ribą pasiekus, didžiulė ES pagalba sumažėja. Taigi laika s iki 2013 metų bus lemiamas.
Mes sukūrėme labai sudėtingus ES lėšų įsisavinimo mechanizmus. Pliusas – mažiau piktnaudžiavimų, daugiau skaidrumo. Bet minusas – galime pražiopsoti didelę dalį tų pinigų.
Suprastinus taisykles gali atsirasti daugiau piktnaudžiavimų. Bet prastinti reikia. Nes iš 2004-2006 metų įsisavinome dar tik 30 procentų lėšų. Liko dar metai su trupučiu, ir jeigu nieko nedarysime, tie pinigai paprasčiausiai pradings.
Ačiū už pokalbį. Sėkmės jūsų darbuose.