Visi myli savo šunis. Tiesą pasakius, tik iš didelės meilės ir kiša jiems visokius skanėstus, gardžiausius kąsnelius nuo savo stalo ir nenormuoja specialiai šunims skirto ėdalo. O keturkojai su džiaugsmu priima iš šeimininko rankų bet kokį maistą, net jei tas kenkia jų sveikatai. Taip iš didelės meilės augintiniams kenkiama labiau nei galima įsivaizduoti.
Šeimininko prisirišimas prie šuns ir nuolat tobulėjančios šunų ėdalo gamybos technologijos gali tapti mirtinu deriniu.
Derėtų dažniau prisiminti, kad antsvorio turinčio šuns laukia tokios pačios liūdnos pasekmės kaip ir žmogaus – padidėjusi širdies, kepenų ligų rizika, kvėpavimo, virškinimo problemos, diabetas, artritas ir kitos sąnarių, odos ligos. Juk ir moksliniais tyrimais nustatyta, jog normalaus sudėjimo šunys gyvena gerokai ilgiau.
Kadangi šunys patys nesimaitina, atsakomybė už nutukusius ir ligotus augintinius krenta ne kam kitam, o tik žmogui.
Kaip suvokti problemą?
Kada šuns svoris per didelis, – štai kur svarbiausias klausimas. Mat daugeliu atvejų labai sunku pasakyti, ar šuo kenčia nuo antsvorio, ypač jei jis yra ilgaplaukių veislės. Todėl specialistai siūlo kelias universalias taisykles, padedančias pastebėti pavojaus signalus kuo anksčiau:
1. Pažvelkite į savo augintinį iš viršaus. Kiek aukščiau dubens kaulų turėtumėte aiškiai matyti „taliją”. Jei susiaurėjimo nematyti, šuo jau yra sunkesnis nei derėtų.
2. Šuns šonkauliai turėtų matytis ir jaustis. Jie neturėtų styroti per odą, tačiau sveiko šuns vienas ar du šonkauliai turi būti įžvelgiami ir lengvai apčiuopiami. Jei taip nėra, šuo nupenėtas.
3. Šuns (sveiko, neoperuoto ir juo labiau patino) pilvas jokiu būdu negali karoti. Ar augintinis jau turi didesnį pilvuką nei derėtų, galite nustatyti pirštais švelniai suspaudę pilvo odą: jeigu odos raukšlė platesnė nei 1 centimetras, jūsų šuo – storulis.
Ką daryti?
Jeigu šunelis per stambus, tikėtina, kad jis ėda per daug, o jo šeimininkas, vaizdžiai tariant, yra pernelyg liberalus ėdalo klausimu. Ir belieka pabandyti išugdyti augintinio sveikesnius mitybos įpročius.
Šunys – mėsėdžiai, tačiau bemaž visų specializuotų ėdalų šunims didžiąją sudėties dalį sudaro grūdinių kultūrų produktai. Būtent juose ir gali slypėti augintinio nutukimo priežastis. Mat minėti produktai yra angliavandeniai. Šuns virškinimo sistema nepritaikyta racionui, kuriame yra daug angliavandenių.
Užsienyje tunkančių keturkojų problemą jau bandoma spręsti specialiai šunims sukurtomis liesėjimo piliulėmis, tačiau geriau parinktas maistas ir mankšta, suprantama, yra kur kas sveikesnė alternatyva.
Šunis būtina kasdien vesti pasivaikščioti. Jiems negalima duoti likučių nuo šeimininko stalo. Jeigu šuo suvartoja daugiau kalorijų nei sudegina, jis storėja – visai kaip žmogus. Tai nėra toks paprastas dalykas, nes, šuniui suvartojus vos 1 procentą kalorijų daugiau nei sudeginus (pavyzdžiui, suėdus per dieną vienu ar dviem sausainiais daugiau), jo, pasiekusio vidutinį amžių, svoris gresia padidėti 25 procentais.
Jei ketinate imti rimtai rūpintis šuns svoriu, galite pabandyti ėdalą ruošti patys. Pavyzdžiui, išvirkite vištienos sultinio su daržovėmis, garuose patroškinkite vištienos kepenėlių arba kitų vidaus organų mėsos. Ir būtinai paklauskite veterinaro patarimo.