Miškų reforma pakėlė į žūtbūtinę kovą

Miškininkai nuogąstauja, kad už Aplinkos ministerijos užmojo reorganizuoti urėdijas slypi stambiųjų pramonininkų ir miško verslininkų interesai. Reformos sumanytojai ir šalininkai tikina, kad Lietuvoje valstybiniais miškais rūpinasi beveik du kartus daugiau specialistų nei kitose Europos Sąjungos šalyse.

Valstybinio miškų kompleksinio ūkio plėtros iki 2010 metų strateginio plano projektas šokiravo daugelį miškininkų. Nepritardama jo įgyvendinimui Lietuvos miškininkų sąjunga (LMS) ir Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija kreipėsi į aplinkos ministrą Arūną Kundrotą, generalinį urėdą Benjaminą Sakalauską ir kitus atsakingus asmenis siūlydamos, kad reorganizuojant miškų urėdijas būtų atsižvelgta į susirūpinusiųjų pastabas ir siūlymus.

Naujosios sąjungos (NS, socialliberalų) frakcija Seime, susipažinusi su projektu, kurį stengiamasi kuo skubiau tyliai patvirtinti, taip pat sunerimo dėl šalies miškų ateities. Ji kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), kad būtų atliktas antikorupcinis miškų strateginio plano vertinimas. Jį apsvarstyti parlamento socialliberalai paragino ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetą.

Stambins urėdijas

Šiuo metu valstybinius miškus, kurių plotas siekia 1,36 mln. hektarų, prižiūri 42 urėdijos. Miškininkai rūpinasi medienos tiekimu pramonės įmonėms, miškų sodinimu bei priežiūra, reikalingos technikos pirkimu, urėdijų pastatų tvarkymu. Tarp kelių dešimčių urėdijų yra keletas ekonomiškai silpnesnių, tačiau nė viena jų nebankrutuoja, atlyginimai darbuotojams mokami laiku. Kasmet į valstybės biudžetą miškininkai įneša apie 100 mln. litų. Bendras urėdijų pelningumas svyruoja nuo 8 iki 16 proc., o pajamos siekia beveik 380 mln. litų. Patvirtinus naują strateginį planą situacija labai pasikeistų. Iki 2008-ųjų iš beveik pusšimčio urėdijų liktų tik devynios, o vėliau galbūt tik viena valstybinė miškų įmonė. Manoma, kad tokiu atveju be darbo liktų apie 700 miško darbuotojų. Neaiški ateitis su bedarbystės grimasomis baugina žmones, kelia įtampą kolektyvuose, mažina darbo našumą.

Pasigenda pagrįstumo

„Strateginio plano projektas rengiamas skubotai, neatlikus ekonominių skaičiavimų, socialinių pasekmių prognozių, prisidengus pažadais, kad vykdant reformą bus suteiktos šimtaprocentinės socialinės garantijos darbuotojams”, – teigiama profsąjungininkų rašte.

Anot nepanorėjusių prisistatyti miškininkų, niekas neabejoja, kad miškų reforma reikalinga, tačiau jei ji bus vykdoma taip, kaip šiuo metu numatoma, bus sunaikinta normaliai dirbanti žinyba. Plano projektas esą visiškai neatitinka strateginio planavimo metodikos, tad daryti pagal jį pertvarkas – tiesiog nusikaltimas. Nenurodyta institucinė strateginio plano struktūra, nėra uždavinių ir priemonių įgyvendinimo terminų, nenurodytas lėšų poreikis ir finansavimo šaltiniai, nepateikta rodiklių sistema, nenustatyta atsakomybė už priemonių įgyvendinimą.

„Nebuvo detalaus išaiškinimo, todėl žmones ištiko psichologinis šokas. Jie tarsi pliki įstumti į dilgėles”, – LŽ teigė Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) Miškininkystės katedros docentė Janina Šepetienė. Abejonių dėl naujos reformos kelia ir tai, kad su projektu visuomenė, anot miškininkų, nebuvo supažindinta.

Korupcijos prielaidos

„Aplinkos ministerija su Generaline miškų urėdija sugalvojo reformą, kurią vykdo žmonėms už nugarų pagal buldozerio principą. Urėdai net negali viešai apie ją kalbėti – baiminasi dėl savo ateities. Absurdas, tačiau pagal mūsų įstatymus vykdyti tokią reformą Generalinei miškų urėdijai nereikia Seimo pritarimo”, – LŽ pabrėžė socialliberalas Gediminas Jakavonis.

Pasak jo, kol Seimas svarsto Valstybės saugumo departamento (VSD) ir kitus klausimus, Aplinkos ministerija, pataikaudama Medienos perdirbėjų asociacijai, politinių skandalų fone stengiasi prastumti šią reformą. Ministras A.Kundrotas ignoruoja socialliberalų frakcijos kvietimus susitikti ir padiskutuoti jiems rūpimais klausimais. G.Jakavonis įtaria, kad po reformos turėsiančios išlikti 9 urėdijos pasirinktos neatsitiktinai. „Juk tiek pat yra ir socialdemokratų partijai atstovaujančių urėdų. Todėl neatmetama galimybė, kad ministras pirmiausia pasirūpins jais. Be to, kas galėtų paneigti, kad dabartinis ministras pats nesidarbins kur nors miškų ūkyje ir dabar iš anksto nori apsidrausti. Akivaizdu, kad reformą stumia privatūs interesai.”

Socialliberalai įsitikinę, kad beveik penkiskart sumažinus urėdijų skaičių medienos pirkimas ir pardavimas susikoncentruos mažesnėje grupėje. Tai esą sudarys prielaidas korupcijai, kyla grėsmė pagrindinių gamybos priemonių bei nekilnojamojo turto privatizavimo grėsmė.

Pajus ir savivaldybės

Viena neigiamų pasekmių, jei būtų patvirtintas šis urėdijų stambinimo plano projektas, – kai kurios savivaldybės nebegautų mokesčių į savo biudžetą. Neabejojama, kad nemaža dalis nedidelių medienos pramonės įmonėlių sukoncentravus medienos pardavimą neištvertų didžiųjų konkurencijos ir būtų priverstos atsisakyti savo veiklos.

Reorganizacija paliestų ne tik pačius miškininkus, bet ir jų šeimų narius (apie 100 tūkst. šalies gyventojų), todėl padaugėtų socialinių problemų, padidėtų bedarbystė. Reformos neigiamos pasekmės atsilieptų ir samdomiems miško darbininkams.

Tiesmukas pasipriešinimas

Generalinio miškų urėdo B.Sakalausko nuomone, LŽŪU mokslininkų parengtą reformos projektą pagal penkiabalę sistemą būtų galima įvertinti ketvertu. Pasak jo, natūralu, kad dėl būsimos reformos kilo audringa reakcija, nes pertvarkos labai palies valdymo aparatą. Dalis aukštas pareigas einančių miškininkų jų neteks.

Iki šiol reformos buvo daromos žemiausios grandies – girininkijų darbuotojų – sąskaita. Be to, B.Sakalausko teigimu, susirūpinusieji pernelyg anksti svaidosi grėsmingais pareiškimais. „Kol kas tik svarstoma, kurį projektą pasirinkti. Kai bus galutinai apsispręsta, ar pasirinkti 9 urėdijų, ar 1 valstybinės įmonės variantą, bus atlikta detalesnė projekto analizė ir visi reikalingi skaičiavimai”, – tikino B.Sakalauskas.

Anot generalinio urėdo, Lietuvoje valstybiniais miškais rūpinasi beveik du kartus daugiau specialistų nei kitose Europos Sąjungos šalyse, kur valdymo išlaidos 30 proc. mažesnės. Jose sustambintas miško struktūrų valdymas pasiteisina.

„Esu 9 urėdijų projekto šalininkas. Tai tobulesnis variantas. Pasirinkus vienos įmonės variantą reikėtų keisti Miškų įstatymą. Be to, vienos įmonės variantas prieštarautų Konkurencijos įstatymui, nebūtų išvengta neigiamų ekonominių regioninio valdymo padarinių. 9 urėdijų variantas pranašesnis dar ir tuo, kad šitaip būtų užkirstas kelias įvairioms manipuliacijoms”, – įsitikinęs B.Sakalauskas.

Jis teigė, jog niekas neketina atverti kelio miškų privatizavimui, tačiau neneigė girdėjęs neoficialių siūlymų centralizuoti medienos prekybą, nes sudaryti prekybinius sandorius su 42 įmonėmis labai keblu.

„Kalbos apie privatizaciją – tai pretekstas vienam kitam viršininkėliui išgąsdinti tautą ir išsaugoti savo kėdę”, – apibendrino generalinis urėdas.

Kas suinteresuotas?

J.Šepetienė abejoja, kad įgyvendinus siūlomą reorganizacijos projektą sumažės valdymo išlaidos. Anot docentės, ankstesnių reformų įvairiose srityse pavyzdžiai rodo priešingai. „Kalbama apie 9 urėdijas, tačiau įsigilinus į projektą matyti, kad viskas kreipiama vienos įmonės link. Labiausiai kelia nerimą, ar po kiek laiko ji nebus privatizuojama, – nuogąstavo J.Šepetienė.

LŽŪU Miškų fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius žurnalistams įvardijo ir verslo struktūras, suinteresuotas miškų privatizavimu. Tai esą dvi mūsų šalies atstovės – Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija bei asociacija „Lietuvos mediena” – ir užsienio kapitalo įmonė „Stora Enso”.

Siūlo kitus būdus

Miškininkų profsąjungos piktinasi tokia valstybinių miškų valdymo reorganizavimo proceso eiga ir reikalauja atlikti ekonominių bei socialinių reformos pasekmių skaičiavimus, nustatyti naujų valdymo darinių funkcijas, parengti konkrečius darbuotojų užimtumo ir socialinių garantijų projektus, apsvarstyti juos miškų urėdijų kolektyvuose.

LMS siūlo evoliucinį valdymo sistemos tobulinimą palaipsniui stambinant miškų urėdijas. Pirmuoju etapu iki 2008-ųjų reikėtų parengti reorganizacijos motyvaciją, nustatyti vertinimo kriterijus, pagal kuriuos turėtų būti nustatytos savarankiškai nepajėgiančios veikti urėdijos, bei aptarti visų grandžių specialistų likimą. Kitais metais būtų galima atlikti ūkinės, ekologinės ir socialinės veiklos analizę suskirstant urėdijas pagal veiklos efektyvumą ir ekonominį gyvybingumą. Iki 2010 metų būtų galima organizuoti silpnesnių urėdijų prijungimą prie stipresniųjų ir tik po ilgesnio reorganizuotų įmonių veiklos stebėjimo spręsti dėl radikalesnių reformų.