Per šimtą Lietuvos moksleivių, tarp kurių buvo ir Palangos Vlado Jurgučio vidurinės mokyklos bendruomenės komanda, kartu su mokytojais Egidijumi Šalkauskiu ir Raimonda Kačerauskiene, į Krymo pusiasalį išsiruošė ne pačiu palankiausiu metų laikotarpiu. Oras nelepino, užtat įspūdžiai – pribloškė.
Pasak Egidijaus, keliauti į Krymą ankstyvą pavasarį nuspręsta norint patirti sniego malonumus kalnuose. „Esame girdėję, kad tuomet kopti būna sunkiau ir saulė kimba stipriau. Norėjosi ir save išbandyti, ir merginos mažiau pinigų soliariumuose išleis…” – pasakojo palangiškis geografijos mokytojas.
Norėta pamatyti ir žiemos bei subtropikų pavasario sąlytį, kai žydi magnolijos, nuo kalnų šniokščia upeliukai, vandeningi kriokliai, o kalnų viršūnės blizga tarsi veidrodžiai.
Stabili – tik jūra
Anot pono Egidijaus, viešnagės Kryme metu stabili išliko tik jūra – per visą lietuvių viešnagę net nebangavo. O šiaip orai buvo labai permainingi. Tačiau nepaisant šlapdribos, merkiančio lietaus ir to, kad Juodoji jūra tebuvo įšilusi vos iki 9 laipsnių, penki Palangos jaunuoliai vis dėlto išsimaudė. „Taigi ne tik Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas žirgelius prie Juodosios jūros girdė, – juokėsi pokalbininkas, – bet ir palangiškiai kojas plovė.”
Turistų kovo pabaigoje bei balandžio pradžioje nebuvo daug. Tik jau gerėjant orams jų pradėjo daugėti ir prie valiutų keityklų nutįsdavo automobilių eilutės. Tiesa, rusišką šnektą paįvairindavo vos vienas kitas užsienietis.
Lygumų ereliai
Čatyr Dagas – vieni gražiausių Krymo pusiasalio kalnų. Aukščiausia jų viršukalnė yra Eklizi-Burun, o Palangos moksleiviai įkopė į kitą šių kalnų viršukalnę Angar-Burun, kurios aukštis siekia 1459 metrus virš jūros lygio. Tai beveik 80 metrų nusileidžia aukščiausiajai viršukalnei.
Lietuvaičiai pabuvo ir paslaptinguosiuose Demerdži kalnuose. Prieš 135-160 milijonų metų susiformavusių kalnų išvaizda pakitusi, ypač pietinėje dalyje, kur vyrauja konglomeratai: čia galima įžvelgti įvairias figūras, veidus, akmeninius grybus, skulptūras.
„Bet mums nelyg ereliams rūpėjo kalnų viršukalnės ir vaizdai nuo jų…” – sakė E. Šalkauskis ir pridūrė, jog Demerdži kalnai nebūna vienodi. Kiek kartų į juos kopsi, pamatysi vis kitokį reginį, nes saulės šviesos apšviestos uolos kaskart keičia spalvą.
Vienas įspūdingiausių reginių – Vaiduoklių slėnis, kuriame, pasak legendos, kareivių armija buvo paversta akmenimis.
Kalnuose lietuviai sutikdavo tik pavienes turistų grupeles. Moksleivių armiją lydėjo keturi vietos gidai, kurie itin akylai saugojo, kad koks išsiblaškėlis nenudardėtų prarajon ar urvan.
Gidams teko ir daiktų surinkėjų vaidmuo. Mat vaikai iš nuovargio pakeliui išmėtydavo fotoaparatus, peiliukus, pirštinaites bei kitus savo daiktus.
Anot E. Šalkauskio, kopiant į Enlizi Burun viršukalnę visus juos apėmė nuovargis: „Nieko nesinorėjo, tik gulėti ir žiūrėti į dangų… Moksleiviai įsitikino, kad kopti į Everestą būtų tikra kančia. Ar galima lyginti Everesto 8850 metrų su nė pusantro tūkstančio nesiekiančiom viršukalnėm, kur nekamuoja nei deguonies stygius, nei slėgis vargina?..”
Į Jaltos miesto ir jos apylinkių simbolį bei geriausiai žinomą Krymo viršukalnę Ai Pietri (aukštis virš jūros lygio siekia 1234 metrus) lietuviai nekopė, o pasinaudojo autobusu. Važiavimas serpantinu (vingiuotu kalnų keliu) nepašykštėjo adrenalino: ar vairuotojas suvaldys autobusą posūkyje, vingiuojančiame virš stataus šlaito?..
„Nuo Ai Pietrio viršukalnės atsiveria vaizdas į visą Krymo pusiasalio pietinį krantą ir toli į Juodąją jūrą. Stovint ant stačių viršukalnės krantų pavydi paukščiui, galinčiam skristi…” – prisiminė pokalbininkas.
Pakeliui grupė aplankė patį aukščiausią Krymo pusiasalio krioklį – Učan Su, kurio aukštis – beveik šimtas metrų. Anot Egidijaus, nuostabi vandens ir kalnų harmonija keliautojus tiesiog užbūrė.
Tiesa, už tokius vaizdus prieš tai reikėjo užsimokėti aplinkui visur zujantiems totoriams, įsigudrinusiems rinkti neoficialius mokesčius. Už pasigrožėjimą kriokliu lietuviai jiems sumokėjo po 1-3 litus nuo žmogaus.
Čatyr Dage suskaičiuojama apie 27 įvairiausio gylio ir ilgio urvų, iš kurių patys garsiausi – Marmurinis ir Emire-Bair-Chasar. Pastarajame apsilankę keliautojai pamatė net mamutuko griaučių, prisiklausė įvairiausių legendų, o apie knygose skaitytus stalaktitus ir stalagmitus galėjo pamatyti savo akimis.
Pats giliausias šulinys šiame urve nusitęsia net į 125 metrų gylį. Tiesa, turistams leidžiama įveikti tik pusę jo – 65 metrus.
Tautiečio sodas
Krymo sostinėje Simferopolyje lietuviai sutiko savo tautietį iš Visagino, kuris čia turi įsigijęs sodo namelį. Pavasarėjant jis važiuoja į savo sodą… daugiau nei tūkstantį kilometrų.
Visaginietis į Krymą atvyksta 2-3 kartus per mėnesį. Ir tai neva visai normalu, kai paskaičiuoji, kiek kainuoja kelionė. Pavyzdžiui, iš Palangos nukakti traukiniu iki Vilniaus atsieina 40 litų, nors atstumas šiek tiek daugiau nei 300 kilometrų, o iki Simferopolio nudardėti traukiniu gali ir už 75 litus.
Kontrabandiniai žaislai
Anot Egidijaus, prisiminimai apie sovietmetį sukyla jau traukinyje pakeliui į Krymą, kur per visus vagonus nardo prekeiviai, nuo muitininkų slepiantys Baltarusijoje įsigytas prekes. Įdomiausia, kad tos kontrabandinės prekės – viso labo Baltarusijos pliušinių žaislų gamyklos produkcija.
Lietuviai irgi susigundė baltarusiškais žaislais. „Ir kaip nepirksi, kai net vieno metro žaislas 5 JAV dolerius kainuoja! Mūsų prekybos centrai iki tokio lygio nesugeba nusileisti, jau geriau veža iš Kinijos nei iš Baltarusijos”, – sakė E. Šalkauskis.
Sustojęs laikas
Anot Egidijaus, vakarietišką gyvenimą Jaltoje labiau primena tik krantinės, o štai kavinės, barai ir restoranai lietuvius pasitiko apytuščiai: turistų dar nedaug, o vietiniai dėl aukštų kainų juose nesilanko.
Lietuviai vietos gyventojus šiurpino išlaidumu ir ne kartą sulaukė pardavėjų klausimų, ar jie žiūri į kainas. Pragyvenimo lygis ten nėra aukštas, pavyzdžiui, mokytojas Kryme per mėnesį uždirba apie 700 grivenų (400 litų).
Nors Egidijui paragauti sovietinio gyvenimo teko Lietuvoje, kelionė jį vis tiek šokiravo. „Pasijutau taip, lyg laikrodis būtų atsuktas atgal, lyg būčiau grįžęs ten, kur kažkada gyvenau”, – sakė jis. Aikštėje stovi Leninas, prie miesto tarybos pastato kabo garbės lenta su nuotraukomis, o gatvėje senutės stiklinėmis semia saulėgrąžas ir pila į tūteles iš laikraščio. Valgyklose galima atsigerti kompoto su džiovintomis slyvomis ir obuoliais. Parduotuvėse – „Tiumen” svarstyklės su metaliniais svarsčiais, pasibaigusio galiojimo laiko produktai, pilstoma degtinė ir vynas, iš statinės traukiama silkė… Ir rauginti agurkai polietileno maišeliuose.
Egidijaus mokiniams visa tai buvo ne tik egzotika, bet ir istorijos pamoka. Beje, pamoka ne visiems patiko: traukinyje nebuvo karšto vandens, nebuvo kur įsikrauti mobiliųjų telefonų, neveikė plaukų džiovintuvai ir pan.
Savaitę lietuviai gyveno sporto salėje, miegojo ant čiužinių, savo miegmaišiuose, o kur nusiprausti, dairydavosi mieste. Pusryčiaudavo ir vakarieniaudavo mokyklos valgykloje, o dieną savo skrandžiu rūpindavosi kiekvienas pagal išgales.
Vakarai – caro rūmuose
Visai kitokia aplinka pasitiko labiausiai turistų Jaltoje lankomuose Livadijos rūmuose – paskutiniojo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II vasaros rezidencijoje. Čia daug barų bei kavinių, ideali tvarka, išpuoselėti augalai…
Rūmai pastatyti 1911 metais pagal žymaus tuo metu Jaltos architekto N. Krasnovo projektą. Rūmų kompleksą sudaro Didysis kiemas, Ministro rūmai, cerkvė, Aukštuomenės rūmai. Vienoje iš rūmų salių 1945 metais vyko TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos valstybių vadovų konferencija, kurioje buvo sprendžiami klausimai, susiję su II pasaulinio karo pabaiga.