Adolfas Hitleris. Mirties data: 1964-ieji. Mirties vieta: Argentina

Argentinietis rašytojas 50-metis Abelis Bastis tapo pirmuoju, dokumentais bei archyvinėmis specialiųjų tarnybų nuotraukomis patvirtinusiu Hitlerio dingimą iš nugalėtosios Vokietijos. 2004-aisiais rašytojas išleido pirmąją knygą, atnešusią jam tarptautinį pripažinimą – „Naciai Bariločėje“. Tačiau tikra bomba tapo bestseleris „Hitleris Argentinoje“. Šiuo kūriniu Bastis siekia įrodyti, jog fiureris galėjo slapstytis Pietų Amerikoje ir nugyventi ten iki senatvės. Publikuojame interviu su rašytoju.

Žandikaulis be DNR analizės

– Savo knygoje jūs tvirtinate, kad 1945-ųjų balandžio 30 dieną Hitleriui pavyko pabėgti iš Berlyno lėktuvu. Kaip jis būtų galėjęs tai padaryti, jei tuo laiku oro uostai buvo sunaikinti, o oro erdvę kontroliavo sąjungininkai?

– Knygoje pateikiu buvusius įslaptintus duomenis iš FTB archyvų. Pagal juos, balandžio 30-ąją, 16 valandų 30 minučių (t.y. praėjus valandai po tariamos savižudybės), Hitlerį matė prie jo asmeninio lėktuvo Ju-52. Visą paskutinę balandžio savaitę fiurerio patikėtinių lėktuvai leisdavosi Unter den Linden prospekte, kur buvo likę gatvės apšvietimo stulpai. Reichsministras Špėras fiurerio bunkerį paliko balandžio dvidešimtąją, o po trijų dienų ramiausiai grįžo atgal lėktuvu „Fizeler-Storch“. Jokie sąjungininkai jam netrukdė. Balandžio 25 dieną fiurerio bunkeryje buvo surengtas slaptas pasitarimas Hitlerio evakuacijos klausimu. Jame dalyvavo pilotė Hana Raič, žymusis lakūnas Hansas Ulrichas Rūdelis ir asmeninis Hitlerio pilotas Hansas Bauras. Slaptas saugaus Hitlerio perkėlimo iš apsuptos sostinės planas gavo pavadinimą „Operacija „Seralis“.

Po dviejų dienų į Berlyną atvyko penki lėktuvai „Storch“ – kiekviename buvo vietos dešimčiai keleivių. Tai oficialiai patvirtino sąjungininkų žvalgyba. Po paros generolo Adolfo Halando įsakymu į orą virš reicho sostinės netikėtai buvo pakeltos paskutinės karinės Vokietijos oro pajėgos – šimtas reaktyvinių naikintuvų Me-262. Jie dengė Hanos Raič lėktuvą: jai pavyko prasibrauti pro tarybinių zenitinių patrankų ugnį ir išskristi iš Berlyno. Skrydis buvo eksperimentinis, ir niekas iš istorikų neginčija jo fakto. Kitą dieną pagal ponios Raič patikrintą scenarijų Berlyną paliko ir Adolfas Hitleris – jis išskrido į Ispaniją, o vasaros pabaigoje iš ten povandeniniu laivu išplaukė į Argentiną. Fiurerį lydėjo Eva Braun, Miuleris ir Bormanas.

– Tada kyla klausimas, kieno žandikaulio fragmentai saugomi Maskvoje, KGB archyvuose? Ir tarybinių, ir nepriklausomų ekspertų tyrinėjimais patvirtinta, kad jis priklauso būtent fiureriui. Išeitų, Hitleriui nutraukė dalį žandikaulio, bet jis vis vien pabėgo?

– Specialistai turėjo tik galimybę palyginti apanglėjusį žandikaulį su tos epochos rentgeno nuotraukomis – jos buvo siaubingos kokybės – ir su Hitlerio asmeninio dantisto parodymais, o jis galėjo pasakyti bet ką. Jei žinote, niekada nebuvo daryta jokia DNR ekspertizė: Rusija sistemingai atsisako leisti atlikti tokią analizę. Tačiau tai vienintelis būdas sužinoti tiesą: palyginti DNR pavyzdžius, kuriuos galima gauti iš tikros Hitlerio sesers Paulos, mirusios 1960-aisiais ir palaidotos Bergfrydhofo kapinėse.

– Žmonės dievina sąmokslo teorijas. Daug metų buvo kalbėta apie paslaptingą „nacio Nr.2“ Martino Bormano dingimą – jis iš Berlyno išgaravo 1945-ųjų gegužės pirmąją. Daugybė žmonių dievagojosi savo akimis matę jį Pietų Amerikoje ir negalėję apsirikti. Tačiau 1972-aisiais Berlyne kasant duobę buvo aptiktas skeletas, o DNR tyrimas parodė, jog jis Bormano…

– Juokingiausia, kad čia teisūs ir vieni, ir kiti. Martinas Bormanas išties pabėgo, gyveno Argentinoje ir Paragvajuje. Radau gausybę to fakto įrodymų, net dokumentų – pavyzdžiui, Bormano nuotrauką, darytą šeštajame dešimtmetyje. Tad visiškai įmanomas dalykas, jog jam mirus savo mirtimi palaikai buvo slapta pervežti į Berlyną, o po to suvaidintas spektaklis su radiniu.

Pirma nuodai, po to šūvis – ar atvirkščiai?

– Jūs teigiate, kad Hitleris ir Eva Braun su gausia svita ir apsauga atplaukė į Argentiną trim povandeniniais laivais, o šie konspiracijos tikslais buvo paskandinti įlankoje. Toje vietoje maždaug trisdešimties metrų gylyje narai tikrai rado didelius smėliu apneštus objektus. Tačiau kur įrodymai, kad tai nacių povandeniniai laivai?

– Aš remiuosi parodymais liudininkų, kurie jau po karo stebėjo, kaip trys povandeniniai laivai su svastikomis atplaukė į mažytę Kaleta de los Loros įlanką Argentinos Rio Negro provincijoje. Jūs sakysite, kad Argentina su Vokietija formaliai kariavo nuo 1945 metų kovo 27 dienos ir tai gali būti jūrų mūšių palikimas. Tačiau Argentinos gynybos ministerijos archyvuose nėra nė žodelio apie kokių nors vokiečių povandeninių laivų nuskandinimą. Tad iš kur dugne atsirado tie laivai? Juos reikėtų kruopščiai ištyrinėti.

– Jūs paskelbėte JAV FTB dokumentą, priverčiantį rimtai suabejoti oficialia Adolfo Hitlerio mirties versija. Tame dokumente, datuotame 1945 metų lapkričio 23 dieną, yra amerikiečių agento Argentinoje, dirbusio sodininku pas turtingus vokiečių kolonistus Eikhornus, pranešimas: sutuoktiniai, gyvenantys La Faldos gyvenvietėje, nuo birželio ruošiasi Hitlerio atvykimui artimiausiu laiku. Ar tas dokumentas tikras?

– Keistas klausimas – aš jį teisėtai gavau išslaptintą iš FTB archyvų, dosjė numeris 65-5365. Tai ne vienintelis Hitlerio pabėgimo liudijimas. Yra dar keli slapti FTB, CŽV IR MI-5 pranešimai, kad fiureris gyvas, bet, deja, JAV, Britanija ir Rusija iki šiol neišslaptino visos medžiagos ta tema. Yra Josifo Stalino pokalbių (vienas jų – su JAV valstybės sekretoriumi Birnsu) stenogramos, kuriose TSRS vadovas atvirai kalba, jog fiureriui pavyko pasislėpti. Per penkiolika metų ėmiau šimtus interviu iš liudininkų, tvirtinusių Hitlerį tikrai gyvenus Argentinoje. Dauguma jų atvirai prakalbo tik dabar, nes daugelis nacių, besislapsčiusių toje šalyje, jau mirė ir nebėra ko bijoti, tačiau ne visi nori bendrauti. Liko ir nacių generolo Zeidlico laiškas, rašytas 1956 metais – jis praneša ketinantis dalyvauti Hitlerio ir chorvatų „fiurerio“ Paveličiaus susitikime Argentinoje.

Nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų savo akimis matęs, kaip Hitleris perkando ampulę su nuodais ir šovė sau į galvą. Fiurerio savižudybės istoriją nuo pradžios iki galo išgalvojo artimos jo aplinkos žmonės. Tai buvo specialus planas visiems suklaidinti. Iš pirmo žvilgsnio liudijimuose apie Hitlerio mirtį yra keli prieštaravimai, tereikia panagrinėti archyvinius dokumentus. Pradžioje sakoma, kad jis nusinuodijo, vėliau – kad šovė sau į smilkinį, dar vėliau – pradžioje nusinuodijo, vėliau nusišovė. Kalio cianidas akimirksniu sukelia mirtį bei konvulsijas, tad kaip po to žmogus gali paspausti pistoleto nuleistuką?

„Tu slėpkis, o aš tavęs neieškosiu…“

– Jei Hitleris išties daugelį metų gyveno Argentinoje, kas trukdė sąjungininkų specialiosioms tarnyboms įvykdyti jo suėmimo operaciją? Juk Izraelio „Mossad“ sugebėjo pagrobti SS oberšturmbanfiurerį Adolfą Eichmaną iš Buenos Airių, o nacionalinio saugumo agentai Jugoslavijoje dukart šovė į buvusį chorvatų „fiurerį“ Antę Paveličių…

– Hitleris pabėgo į Argentiną, o dešimtys tūkstančių nacių – į Pietų Ameriką Berlynui, Vašingtonui ir Londonui susitarus. Mainais sąjungininkai gavo naujausias Trečiojo reicho technologijas – raketų ir kosminius tyrimus, reaktyvinius naikintuvus, atominį projektą, tūkstančius unikalių specialistų, kaip raketų specialistas Verneris fon Braunas. Jiems atiteko ir fašistinės Vokietijos aukso atsargos – dabartiniais pinigais maždaug 100 milijardų dolerių, nors, pagal oficialią versiją, traukinys su nacių auksu ir briliantais dingo be pėdsakų.

Trečiojo reicho evakuacijos planas imtas kurti jau 1943-iaisiais. Tam projektui asmeniškai vadovavo Miuleris ir Bormanas. Likus pusantrų metų iki karo pabaigos Pietų Amerikoje buvo nupirkta vilų, viešbučių, firmų, parduotuvių, bankų – Trečiojo reicho funkcionieriai atvažiavo, kai viskas buvo paruošta. Be to, Britanijai ir JAV reikėjo Hitlerio specialistų patyrimo kovai su komunizmu: supervalstybės rengėsi naujam konfliktui su TSRS. Už visa tai Hitleris ir nusipirko gyvenimą. Todėl niekas nesirengė jo gaudyti, neoficialiai jis buvo anglų ir amerikiečių saugomas. Aš jokiu būdu nepuolu JAV, remiuosi tik faktais. Dokumentais patvirtinta, jog aukščiausieji fašistinės Vokietijos asmenys nuo 1944 metų žiemos iki 1945-ųjų pavasario vedė derybas su amerikiečiais bei anglais. Laikoma, kad Hitleris to nežinojo. Įdomu, kiek jis galėjo nežinoti valstybėje, kur visur ir viskas buvo sekama, visi pranešinėjo vienas apie kitą, o žmonės bijojo pasakyti teisybę net savo žmonos lovoje. Tokie esesininkai kaip Adolfas Eichmanas arba Klausas Barbjė, sunaikinę šimtus tūkstančių žmonių, JAV ir Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų buvo pergabenti į Lotynų Ameriką. Tai patvirtina išslaptinti dokumentai – juos galima pamatyti tų šalių archyvuose, jie dabar laisvai prieinami. Viskas buvo kuo puikiausiai organizuota: į Lotynų Ameriką atvyko maždaug šimtas tūkstančių buvusių hitlerininkų. Vėliau suimta buvo daugų daugiausia penkiasdešimt. Vadinasi, veikta pagal nerašytą principą: „Mes labai triukšmingai jų ieškosime, bet rasti neketiname.“

– Su kokiais dokumentais Hitleris galėjo patekti į Argentiną?

– Jis naudojosi iš karto dviem padirbtais pasais – Britanijos bei Italijos. Žinoma, vėliau gavo Argentinos pilietybę ir dokumentus.

– Jūs tvirtinate Hitlerį pragyvenus dar dvidešimt metų, tačiau yra gausybė parodymų, kaip jis atrodė karo pabaigoje – fiziškai išsekęs žmogus, realiai nebesuvokiantis tikrovės, pusaklis, priklausomas nuo trankvilizatorių.

– Taip ir buvo, jei neimtume domėn fakto, jog prieš nieko nenutuokiančią „publiką“ pasirodydavo vienas fiurerio antrininkų, iš pažiūros daug vyresnis, nei jam buvo metų. Tas Hitlerį vaidinęs žmogus bunkeryje liko iki galo, ten ir žuvo. Juk rašyta, kad tarybiniai karininkai iš pradžių rado Hitlerio antrininko kūną, jo adjutantas pasakė: „Štai jis.“ Tačiau išoriškai buvo kai kurių neatitikimų. Vėliau rastas kitas kūnas, apdegęs tiek, kad jo nebeįmanoma buvo atpažinti. Jį ir nuspręsta laikyti Hitlerio kūnu. Vadinasi, bet kuriuo atveju išeina, jog antrininkų buvo ne vienas.

Visi liudininkai, matę Hitlerį Argentinoje, yra vieningos nuomonės: normalus žmogus, kalbant ir apie psichiką, ir apie sveikatą. Nors vaikščiojo sunkokai, ramstėsi lazdele, – matyt, tai buvo 1944-aisiais organizuoto pasikėsinimo pasekmės. Žymiųjų ūselių nebeaugino, plaukus kirposi trumpai, vos ne ežiuku, ir buvo žilas. Jis nesislapstė – važinėjo po šalį, susitikdavo su bendraminčiais, gyvendavo savo draugų ir gerbėjų namuose. Ilgą laiką praleido sutuoktinių Eikhornų viešbutyje, ne kartą lankėsi prabangioje didelio verslininko Chorchės Antonijo, prezidento Perono draugo, viloje ir vykdavo į Bariločės kurortą. Toje vietovėje buvo įsikūręs Hitlerio numylėtinis pilotas Hansas Ulrichas Rūdelis, SS hauptšturmfiureris Erichas Pribkė, Osvencimo budelis gydytojas Jozefas Mengelė. Fiureris su Eva Braun kurorte gyveno kelerius metus – turėjo dviaukštį medinį namą.

– O kaip ilgametė Hitlerio draugė Eva Braun? Ji juk irgi išvengė mirties. Išeitų, kad savo mylimąjį Eva pergyveno. Ir dar – jei Hitleris mirė Argentinoje, kodėl iki šiol nerastas jo kapas?

– Eva Braun buvo gerokai jaunesnė už Hitlerį, ir net dabar aš neturiu jokių įrodymų, jog ji mirusi. Galbūt tebegyvena Argentinoje: jos giminėje buvo ilgaamžių. Evos motina mirė sulaukusi 96-erių. Tikrai žinau viena: Hitleris ir Eva Argentinoje susilaukė vaikų. Tik neturiu tikslios informacijos.

– Jūs remiatės Eikhornų tarnaitės Katalinos Hamero parodymais – ji pasakoja ne kartą mačiusi Hitlerį sutuoktinių emigrantų namuose.

– Taip, Eikhornai fiurerį vadino pusbroliu, jų namuose kabėjo nuotraukos, kuriose šeimininkas buvo nusifotografavęs kartu su tariamu giminaičiu. Todėl kai Hitleris pasirodė viloje, Katalina iš karto jį atpažino. Tiesa, tada ji dar nežinoj, kas jis iš tikrųjų. Ta moteris ir dabar blaivaus proto, gali prisiekti ir duoti parodymus, kad „pusbrolis“ buvo būtent Adolfas Hitleris. Eikhornams fiureris buvo ypač palankus – jie dirbo reicho finansiniais agentais Argentinoje, aktyviai dalyvavo naciams už auksą perkant nekilnojamąjį turtą.

– Bariločėje gyvena maždaug 150 žydų. Keista, kad jie nė kiek nereagavo, kai į miestelį ramiausiai atvažiavo ilsėtis Hitleris.

– Tame kurorte visada buvo pilna nacių nusikaltėlių. Pavyzdžiui, esesininkas Erichas Pribkė ten turėjo krautuvėlę, Jozefas Mengelė laikė egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, buvęs Tirolio gauleiteris Fridrichas Lančneris atidarė aludę. Visi kaimynai tuod žmones apibūdino kaip mandagius, tiesiog nuostabius. Net Argentinos prezidentas Chuanas Peronas sakė: „Tai sėkmė mums. Vokiečiai į mūsų ekonomiką investavo galybę pinigų, pastatė fabrikus ir gamyklas, į bankus padėjo aukso už milijardus. Nejau tai ne naudinga investicija?“ Ką tokiomis sąlygomis galėjo padaryti Bariločės žydų bendrija?

Dar viena, bet tokia pat nuomonė

Italas Patrikas Bernsaidas, knygos „Hitlerio pabėgimas“ autorius, pastaraisiais metais gyvena Argentinoje ir tyrinėja šioje šalyje besislapsčiusio reicho „viršūnėlių“ veiklą. Štai kai kurioe jo pateikiami faktai.

„Mano versiją apie Hitlerio pabėgimą patvirtina daugelis dokumentų. Štai kad ir NKVD vykdytos asmeninio fiurerio vairuotojo Ericho Kempkės apklausos protokolas. Tas žmogus teigė atvežęs benzino Hitlerio ir Evos Braun kūnams sudeginti. Iš pradžių jis sakė, kad Trečiojo reicho „galva“ nusižudė balandžio tryliktąją, tai paminėjo net du kartus. Tik vėliau pasitaisė ir „perkėlė“ savižudybės datą dviem savaitėmis vėliau. Tai ne pavienis atvejis – visi Hitlerio mirties liudininkai painiojasi duodami parodymus. Pavyzdžiui, SS karininkas Haincas Lingė tvirtina, kad Hitleris šovė sau į kairįjį smilkinį „Valter“ pistoletu ir šūvis nunešė pusę galvos. Kitas esesininkas Otas Giunšė, išnešęs fiurerio kūną, teigia, kad Adolfas pataikė į dešinįjį smilkinį, bet veidas visiškai nenukentėjo. Po dešimties metų šis liudininkas visiškai pakeitė savo parodymus – atseit buvo peršautas kairysis smilkinys. 1950 metais Giunšė prisiminė, kad kai įėjo į kambarį, lavonai gulėjo vienas šalia kito ant sofos. Po dešimties metų persigalvojo: atseit jie sėdėjo skirtinguose krėsluose. Pagal Lingę, Hitleris ir Eva gulėjo skirtingose lovos pusėse, pagal Kempkę – Hitleris gulėjo ant grindų, Eva sėdėjo krėsle. Įdomiausia, kad tarybinis medicinos daktaras papulkininkis F.Škaravskis, dalyvavęs skrodžiant kūnus, nurodė, jog niekur nebuvo kulkų padarytų žaizdų, tik kalio cianido ampulių likučiai dantyse. Liudininkai tikrai negalėjo taip painiotis nuo per didelio susijaudinimo. Esesininkai patys nematė mirusio Hitlerio, iš čia ir tokie nesutapimai. Jiems iš anksto buvo įsakyta kategoriškai teigti, kad fiureris negyvas, bet iki galo vaidmenų jie neišmoko. Nenuostabu, kad skaitydamas tokius kliedesius Stalinas nepatikėjo Hitlerio mirtimi. Juk neneigsite, jog tarybinė žvalgyba tyrė fiurerio pabėgimą į Argentiną iki 1953 metų. Tai oficialiai patvirtinta archyviniais KGB dokumentais, tarybiniai agentai ieškojo Hitlerio iš karto keliose Pietų Amerikos valstybėse.

Tokie dokumentai iš tikrųjų yra. Tačiau jie atsirado greičiausiai dėl nuolatinio Stalino įtarumo – jie niekada niekuo nepasitikėjo. Jam galvoje netilpo, kad gudruolis Hitleris taip paprastai ėmė ir nusinuodijo…

Įtarus buvo ne vien Stalinas. 1945 metų birželio 9 dieną spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams maršalas Georgijus Žukovas pareiškė, kad fiureris ir Eva Braun lėktuvu slapta išskrido į Hamburgą, o iš ten išplaukė povandeniniu laivu. Net Vokietijos teismas Hitlerį mirusiu oficialiai pripažino tik 1956-aisiais, Evą Braun – 1957-aisiais. JAV FTB archyvas prieš dešimt metų pradėjo išslaptinti paskutinio periodo dokumentus – visi jie dabar prieinami. Galima paskaityti 1948 metų sausio 18 dienos aviacijos inžinieriaus Hanso Bauerio pranešimą iš Čilės: 1945-ųjų balandžio 30 dieną, 16.15 val., Berlyno centre jis matė šviesiai pilku kostiumu apsirengusį Hitlerį prie lėktuvo „Junkers-52“. FTB dokumentas, datuotas 1945-ųjų spalio 21-ąją: informatorius pasirengęs atvesdinti liudininką, kuris patvirtins, kad trys Argentinos ministrai laukė povandeninio laivo, kuriuo plaukė Hitleris – skusta galva, ištinusia viršutine lūpa. Vos spėjęs išlipti į krantą fiureris pasiskundė, kad jam sunku kvėpuoti, kankina skrandžio opa. Toliau – 1955 metų vasario 17 dieną siųstoje užklausoje Nr.245 CŽV prašo FTB vėl apklausti liudytoją, prieš penkerius metus sutikusį fiurerį Buenos Airėse. Tai įrodo, kad JAV specialiosios tarnybos kruopščiai tyrė galimą Hitlerio pabėgimą. Archyve net likusios nuotraukos, vienoje jų aiškiai matyti Bazedovo ligos požymiai, kuria Hitleris sirgo nuo trisdešimties metų. Būtent taip fiurerį apibūdini ir visi liudininkai, matę jį 1945-1959 metais įvairiose Argentinos vietose.

1985 metais į daktarės Alisijos Oliveiros, SNO atstovės žmogaus teisių klausimais Argentinoje, biurą atėjo trisdešimtmetė mioteris be dokumentų ir pareiškė esanti Evos Braun bei Hitlerio duktė. Ji parodė nuotraukas, kuriose nufotografuota su tėvais, paprašė padėti išvykti iš šalies. Anot daktarės Alisijos, moteris buvo tikra Evos kopija. Dabar ponia Oliveira, dirbanti humanitarinės SNO misijos pasiuntine Haityje, pasirengusi patvirtinti savo žodžius. Aš puikiai žinau, kad daug žmonių ateina į laikraščių redakcijas ir aiškina esantys nesantuokiniai Madonos vaikai, Stalino palikuonys ar Napoleono proanūkiai. Tačiau vienas faktas priverčia susimąstyti: tik išėjusią iš pastato minėtąją moterį iš karto suėmė policija. Su paprastais bepročiais taip nesielgiama. Specialiųjų tarnybų archyvuose liko suėmimo nuotrauka – ta moteris tikrai kaip du vandens lašai panaši į Evą Braun. 1998 metais Johanas Maleris, buvęs SS karininkas ir pogrindinės esesininkų organizacijos ODESSA narys, pranešė, kad asmuo, vadinantis save Hitlerio dukra, buvo nelegaliai pervežtas į vokiečių koloniją Pietų Afrikoje. Ten jos pėdsakai pasimetė.

Britų žvalgyba net springdama teigė, atseit dar ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Hitleris tapo visišku impotentu. Tie dokumentai net nebuvo įslaptinti. Nenuostabu: 1949-aisiais Čerčilio interviu laikraščiui „Times“ buvo paaiškinta, jog žvalgybai buvo duotas nurodymas specialiai skleisti tokius gandus priešui pažeminti bei diskredituoti. Tokiais metodais specialiosios tarnybos naudojasi ir dabar, planuoja informacijos „nutekėjimą“. Po pasikėsinimo Hitleris blogai matė ir šlubavo, bet potencijai tokie dalykai netrukdo. Taigi fiureris puikiausiai galėjo padovanoti Evai Braun vaiką.“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

4 komentarai į "Adolfas Hitleris. Mirties data: 1964-ieji. Mirties vieta: Argentina"

  1. xxx

    ….visgi yla iš maišo išlys…

  2. as

    as senai tikejau kad adolfas gyvas,beja dabar mires argentinoje, visagalis diktatorius tikrai nesizudys,o sukurti budai kaip ir kur dingti

Komentuoti: as Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.