Gyvatė visais laikais kėlė žmonėms baimę ir pagarbą. Ne veltui ji laikoma velnio simboliu ir biblinio šėtono (Satan) sinonimu. Tačiau gyvatė taip pat reiškia ir našumą, išmintį bei gydomąją galią. Dar ankstyvosiose civilizacijose ji buvo įtraukta į religinius ritualus, o kai kurios tautos ją garbino kaip Dievą.
Lotyniškas žodis „draco” reiškia ir gyvatę, ir drakoną, o abu jie krikščioniškajame mene įkūnija velnią. Šėtono įvaizdyje galima įžvelgti drakono bruožų, o jo kūno dalys gali būti apkarstytos gyvatėmis.
Pirmasis rašytinis šaltinis mini gyvatę, kuria pasiverčia babiloniečių dievas Ea, kad pavogtų iš Gilgamešo sunkiai gautą nemirtingumą.
Gyvatės kultas Centrinėje Afrikoje savo mastu tiesiog atimdavo žadą ten patekusiems europiečiams. Pagal įvairius duomenis, ten jis užgimė IV mūsų eros amžiuje, savo suklestėjimo sulaukė XVII a. pradžioje, atsiradęs greičiausiai iš senovės toteizmo.
Gyvačių apsauga daugybėje Afrikos šalių buvo sprendžiama valstybiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Nigerijos karaliai, darydami sutartis su anglais, būtinai įtraukdavo punktą, užtikrinantį pitonų neliečiamybę. Be kita ko, manyta, kad numirusiųjų sielos persikūnija į kokius nors gyvius, iš jų ir gyvates.
Pietryčių Afrikos kultūrose, kaip liudija senovės uolų tapyba, didžiulės gyvatės simbolizuoja lietų ir apskritai vandenį. Beje, čia (taip pat ir mituose) jos dažnai pasirodo kaip raguotos būtybės. Kaip tiki kai kurios Afrikos tautos (Viktorijos ežero apskritis), nuo šventųjų gyvačių, gyvenančių upėse, priklauso jų vandens lygis.
Gyvačių kultas egzistavo ar yra išsaugotas iki šiol ne tik Afrikoje. Gyvatės Vaivorykštės simbolis Australijoje siejamas su vislumu, žeme gimdytoja ir lietumi (neretai laikoma ugnies ir saulės priešprieša). Beje, jis labai paplitęs ir Pietryčių, Rytų ir Pietų Azijoje – čia gyvatė Vaivorykštė yra laikoma lietaus šeimininke, geriančia dangaus vandenį (ir taip kartais sukeliančia didelių negerovių). Virtusi ugniniu lietumi ši gyvatė Kūrėjo pasiunčiama į žemę, kad sunaikintų žmones.
Senovės egiptiečiai garbino Kleopatros gyvatę kaip laukų globėją ir piešiniuose dažnai ją vaizdavo iš abiejų Žemės rutulio pusių. Egiptiečiai vadino ją „ara”, o graikai ir romėnai – „aspid”. Neretai ją naudodavo mirties bausmei atlikti. Manyta, kad šios gyvatės nuodai mirtininką greitai panardina į miegą, nesukeldami skausmingų pojūčių. (Legendos pasakoja, kad ir karalienė Kleopatra savižudybei pasinaudojo šia maža gyvatėle.)
„Mirusiųjų knygoje” (XVIII a.) reptilijos pirmosios sveikina dievą Ra, kai jis pasirodo pirmapradžių Nun vandenų paviršiuje. Pasak šio kūrinio, dievo Ozirio būstas buvo ant vandens, o jo sienos – padarytos iš gyvų gyvačių. Senovės Egipto faraono karūnos personifikacija – kobra Urėjus – savo nuodingu įkandimu grasinanti valstybės priešams. Dvi kobros, simbolizuojančios aukštutinį ir žemutinį Egiptą, yra vaizduojamos abipus sparnuoto Saulės disko. Tai istorinis Egipto faraonų herbas. Netgi Egipto našos ir derliaus dievybė Renenutet pasirodo kaip kobra arba moteris su kobros galva; žemės dievas Hebas taip pat retkarčiais vaizduojamas su gyvatės galva.
Na, o chtoniškoji dievybė Gyvatė susijusi su požeminiu mirusiųjų pasauliu. Egipte manyta, kad pomirtinį teismą turi patirti visos sielos, nepriklausomai nuo išorinių ceremonijų. Mirusieji turėjo praeiti pro devynerias duris, kurių kiekvieną saugo genijus, o tam reikia turėti raktus. Didžiausias išbandymas laukdavo įėjus pro devintąsias duris, kur sielos susitikdavo su gyvate, kurios žiedai reiškė prisirišimą prie pasaulio. Tam, kad nepaskęstų tuose žieduose, iliuzijos bangose, sielos turėjo atverti vidines jėgas, vidinį matymą. Gyvatė čia asocijuojasi su dvasiniu atgimimu, pakilimu.
Egzistuoja toks senovės egiptiečių papirusas „Patyręs laivo katastrofą” arba dar vadinamas „Gyvačių sala”, patvirtinantis Atlantidos egzistavimą. Tai seniausias iš visų žinomų literatūrinių papirusų, parašytas Egiptą valdant XII dinastijai (2050-1700 m. pr. m. e.). Vienintelis jo egzempliorius saugomas Ermitaže. Jame pasakojama, kaip nuskendus laivui vienas jūrininkas išsigelbėja išplukdytas į negyvenamą salą. Čia jis susiduria neįtikimo dydžio paauksuota gyvate. Ji egiptiečiui papasakoja, kad kitus salos gyventojus užmušė nukritusi žvaigždė ir kad čia esama neišsemiamų klodų miros ir smilkalų. Išpranašavusi sėkmingą egiptiečio kelionę namo, gyvatė prasitarė, kad jis niekada neberas šios salos, nes ji pasislėps po jūros vilnimis.
Gyvatės garbinimo pėdsakai pastebimi ir kitose šalyse. Bachreine aptikta tūkstančiai pilkapių su užbalzamuotais gyvačių likučiais. Spėjama pilkapių amžius – 4 tūkst. metų. Irane buvo žinoma deivė su gyvatiškomis kojomis ir dviem iš pečių augančiomis gyvatėmis. Legendos apie dievą gyvatę Neitą egzistuoja ir Šri Lankoje, o Birmoje ant keistų kapų ir pilių sienų taip pat buvo galima rasti šventųjų gyvačių vaizdinių.
Kinijoje gyvatė yra šeštasis zodiako simbolis, laikomas labai gudriu ir pavojingu. Kinai upės vagą piešdavo labai jau panašią į gyvatę, o legendose ir pasakose atsidėkodama gyvatė dovanodavo perlus. Tikėta, kad šio gyvūno oda jos savininkui viliodavo turtus.
Centrinės Amerikos kultūrose iki Kolumbo pasirodymo gyvatė reiškė penktąją kalendoriaus dieną. Visiems ją gimusiems tai buvo itin neigiamas ženklas, kadangi gyvatė buvo laikoma benamiu ir vargingu gyviu. Tikėta, kad šio ženklo žmonės tampa keliaujančiais prekiautojais arba kariais, kurie nuolat turi judėti iš vietos į vietą.
Rytų Bolivijos indėnų mituose pasakojama, jog kažkada dangus nukrito ant žemės, tačiau gyvatė, apsirangiusi vėl juos atskyrė ir taip juos laiko iki šiol.