Seimo narys, etiketo ir protokolo reikalavimų specialistas Arminas Lydeka kone dvi valandas bendravo su panevėžiečiais viena ir ta pačia tema – apie elgesio kultūrą ir etiketą.
„Svarbu, kad šnekėtume viena kalba”, – sakė A.Lydeka. Pasak jo, kiekvienam pravartu žinoti bent etiketo pradmenis. Panevėžiečiai klausinėjo įvairiausių dalykų. Svarbiausia, ką būtina žinoti kiekvienam, šiandien spausdiname.
Dovanos pakuotė gali būti brangesnė už pačią dovaną. „Ruošiant dovaną labai svarbus vaidmuo tenka jos įpakavimui. Blogo tono ženklas, jei dovaną įteikiate maišelyje – tarsi dovana būtų nupirkta skubotai arba iš reikalo. Visai kitaip dovana atrodys gražiai įpakuota. Tokią gavęs žmogus įvertins jūsų pastangas, bus pamalonintas.”
Kainos etiketė, palikta ant dovanos, nėra blogas tonas. ” Pirma, tai rodo, jog daiktas, kurį dovanojate, iš tiesų yra naujas. Antra, yra daugybė prekių, ant kurių kaina rašoma kartu su informacija vartotojams, kaip prižiūrėti, naudoti ar rūpintis ja. Kaina svarbiir kalbant apie gaminiams suteikiamą garantiją. Slėpdami, kiek kainavo jūsų dovana, daug iš žmogaus atimate!”
Brangi dovana – bloga dovana. „Negarbinga dovanoti labai brangias dovanas! Tuo jūs tarsi kažkuo įpareigojate žmogų, kuriam skirta tokia dovana.”
Knygoje sveikinimai negalimi. „Kai dovanojate knygą, savo įrašų joje nedarykite. Knyga – ne atvirukas, ir jokių sveikinimų į ją rašyti nereikėtų. Išimtis – kada pasirašo pats knygos autorius.”
Priimdami dovanas, nepainiokite tradicijų. „Egzistuoja dvi dovanų priėmimo tradicijos – rytietiška ir vakarietiška. Rytietiška tradicija – gaudami dovanas dėkojame, sakome, kad mes jų neverti, ir atidedame į šalį: pažiūrėsime tik svečiams išėjus. Vakarietiška tradicija – dovanas iš karto išvyniojame, apžiūrime ir pasidžiaugiame jomis kartu su dovanojusiuoju. Abi tradicijos turi teisę egzistuoti, yra protokoliškai teisingos ir vertos pagarbos. Tačiau nepadarykite lemtingos klaidos: to paties vakarėlio metu nesupinkite abiejų tradicijų. Pavyzdžiui, vienam sakote: „Oi ačiū, bet nereikėjo” ir dedate jo dovaną į šalį, o štai kitam: „Na, pažiūrėkime, ką čia padovanojai”. Taip elgtis nevalia ir neetiška.”
Dovanoti pinigus – su išlygomis. „Pinigai yra gera dovana tik tada, kai juos dovanojate labai artimiems žmonėms arba „gyvenimo pradžios” proga. Vestuvės, krikštynos, įkurtuvės – tokiomis progomis pinigus dovanoti tinka. Kitais atvejais pinigai laikomi bloga dovana. Žmogus gali jus suprasti sakant: „Va, nežinojau, ką čia padovanoti, tai še imk 100 litų”. Dovana turi būti ypatinga, išskirtinė.
Kviečiant į vestuves, telefono skambučio neužtenka. „Vestuvės – tai šventė, kuri dažniausiai būna tik kartą gyvenime. Todėl svečius kviesti reikėtų ypatingai. Skambučio pakaktų nebent labai artimiems draugams ar šeimos nariams. Kitiems derėtų išsiųsti rašytinius kvietimus, juose nurodžius vestuvių datą, adresą, kur vyks vestuvės, gal net ir apsirengimo stilių.”
Iniciatyva sveikintis – aukštesnio rango atstovams. „Iniciatyvą sveikinantis turi rodyti aukštesnio rango asmuo. Rangas yra suminis dalykas. Lytis – tik vienas iš veiksnių, sudarančių rangą. Pavyzdžiui, susitikus prezidentui ir sekretorei, iniciatyvą pasisveikinti turėtų rodyti prezidentas, o ne sekretorė. Nesvarbu, kad jis TIK vyras, o ji – NET moteris. Prezidento suminis rangas yra aukštesnis. Atskirų rango veiksnių pavyzdžiai: moteris garbingiau už vyrą, pagyvenęs – už jauną, einantysis aukštesnes pareigas – už einantįjį žemesnes, apdovanotasis ordinu – už neapdovanotąjį, turtingas – už neturtingą ir taip toliau. Žiūrint į kiekvieną minėtų veiksnių atskirai, viskas būtų lyg ir aišku. Tačiau rangas – suminis dalykas!”
Išeiti nesibaigus renginiui nėra neetiška. „Jei žmogus atsistojo ir išėjo vidury kokio nors renginio, neskubėkite tokio elgesio vadinti neetišku. Visi turime savo planų, nieko čia baisaus nėra. Gal žmogui nepatiko pats renginys, tad jis turi teisę iš jo išeiti. Savo išėjimu tas žmogus netgi suteiktų tam tikrą informaciją renginio organizatoriams. Jei žmogus sėdi kantriai, organizatoriai gali pagalvoti, kad visas renginys praėjo labai sklandžiai, ir renginio dalyvio minčių „kaip siaubinga ir nuobodu buvo” niekada nesužinoti”.