Per pusę milijono metų vanduo ir vėjas Pietų Dakotos pietvakarių rajone „sukūrė” akmenines skulptūras. Jos vilioja čionai daugybę turistų. Tarp plikų kalvų gyvybės ženklų sutinkame itin mažai. Tačiau aplinkinėse pievose ganosi bizonai, zuja kojotai, šuoliuoja antilopės. Tai viena iš tų retų JAV vietų, kur prerija tebėra nepaliesta.
Žvilgsniu neaprėpiamos valdos
Mano dėmesį patraukia stulpas su užrašu „Naminė virtuvė”. Jis stovi kelkraštyje prie vieškelio Pietų Dakotos vakarinėje dalyje. Keliukas veda į kavinę „Kuni plynaukštė”. Joje – tik trys staliukai: kas anksčiau atėjo, tą ir aptarnaus. Valgius ruošia daugiausiai Nelė Kuni su seserimi. Su lankytojais noriai bendrauja Nelės sūnus – 61 metų Marvinas. Jis ir pasiūlo man pasivažinėti po jų plačias valdas.
Marvino pikapu visu greičiu mes keletą valandų kratėmės per Kuni plynaukštę, kur jo šeima augina arklius, stambiuosius raguočius jau daugiau kaip šimtą metų. Marvinas sulėtino greitį. Mes važiuojame per ganyklą ir prie automobilio artinasi kelios kumelės su kumeliukais. Sustojame. Žinodami, kad iš Marvino sunkvežimiuko jiems gali tekti vaišių – keli kubeliai kombinuotųjų pašarų, jaunikliukai su mamytėmis tiesiog apspinta mus.
Ši žemė gera ne tik naminiams gyvuliams. Padangėje krykštauja didžiosios amerikinės kuolingos. Juodauodegiai elniai iškėlė galvas, pastatė ausis ir sukluso. Pusė tuzino šakiaragių antilopių abejingai žvelgia į mus. Staiga dvi iš jų pašoka tarytum išgirdusios šūvį. Jų kojų žolėje nesimato, o ruda ir balta „apranga” lyg ir susilieja.
Tolyn į Šiaurę Kuni plynaukštės peizažas ryškiai keičiasi. Vietoje prerijos – nykus ir atšiaurus landšaftas, vietovė tokia negyva, kad JAV karinės oro pajėgos, o vėliau ir Nacionalinė gvardija nuo 1942 iki 1970 metų ją naudojo kaip bombų sprogdinimo bei artilerijos poligoną.
– Mes gyvenome netoliese, – pasakoja Marvinas. – Taikinius mėtydavo iš lėktuvų su parašiutais, o mes žiūrėdavome, kur jie nukris. Paskui pasiimdavome tuos parašiutus ir siūdavome iš jų šilkines staltieses bei užuolaidas.
Gyvenimas šalia „blogosios žemės”
Oglala sijų genties proprotėviai žemes į šiaurę nuo Kuni plynaukštės vadino „macho sika” – „bloga žemė”. Ir ne be pagrindo. Vanduo ir vėjas ištisą amžinybę ją vėtė ir mėtė, kol pavertė laukinių ir nykių skardžių, kanjonų, smailių, uolų, kabančių akmens luitų, plokščių ir griovių labirintu. Ant įkaitusių plikų kalvų beveik nėra nieko gyva. Tiktai grifai sklando beribėse padangėse, akylai ieškodami zuikio gaišenos. Prancūzakalbiai medžiotojai iš Kanados koneveikė šią vietovę, vadindami neįžengiamomis, neįveikiamomis, prakeiktomis, Dievo apleistomis žemėmis. Tačiau ir ta nykuma pasižymi savotišku grožiu. Kasmet devyni šimtai tūkstančių žmonių atvyksta čionai, kad pamatytų šias šiurpokas kalvas – Bedlendsą (pažodinis vertimas – „blogos žemės”). Dauguma atvykėlių pageidauja pasivažinėti palei Sieną. Tas siauras uolėtas gūbrys, gamtos sukurtas ir tarytum specialiai papuoštas įvairiaspalvėmis juostomis, pylimas tęsiasi apie šimtą kilometrų. Sieną su įsirėmusiomis į ją viršūnėmis supa du šimtai keturiasdešimt tūkstančių hektarų prerijos, kuri įsiterpė įdubose tarp kalvų.
Tarpekliai tarp stačių skardžių ir lygių pievų yra neapsakomai vaizdingi. Už kelių kilometrų į vakarus nuo Sienos kalvos virsta nuolaidesnėmis smaragdinio žalumo priekalnėmis, per kurias lyg kaspinai vinguriuoja topolių ir kedrų eilės. Čia Seidžo upelis su daugybe „rankovių” raitosi per seną užliejamąją pelkę. Klajūnui, kuris trokšta vienumos, ši vieta teikia žavesio: vienintelius pėdsakus, kurių čia galima aptikti, įspaudė bizonų kanopos. 1963-iaisiais prasidėjo šių gyvūnų reintrodukcija, ir dabar čionykštėje prerijoje gyvena jau apie aštuonis šimtus bizonų.
Aš renkuosi vieną bizonų pramintą taką ir einu juo į pietus. Nedidelės bizonų grupelės ganosi priekalnių pievelėse. Kojotas skuodžia žemyn šlaitu. Lengvutis vėjelis atneša vieversių ir kikilių čirškavimą. Trijų senų jaučių žieminiai kailiniai kai kur smarkiai išsišėrę. Jų ilgos vilnos, dengiančios priekinę kūno dalį, plevėsuoja vėjyje lyg kandžių praretinta antklodė, o nuplikę šonai ir nugaros primena pilką raganosio odą.
Suakmenėjusių dinozaurų kaulų nerasta
Kiekvieną vasarą į nacionalinį parką atvažiuoja apie dešimt tūkstančių lankytojų. Po didžiule pavėsine nuošaliai nuo parko aplinkkelio jie stebi paleontologus. Mokslininkai kruopščiai apžiūrinėja atkastus kaulus, kuriems jau trisdešimt trys milijonai metų. Tada lankytojai suvokia, kodėl čia įkurtas parkas. Tai suakmenėję Vait Riverio upės reliktai. Jų aptinkama visame baseine. Pradedant 1846 metais, prerija „padovanojo” tūkstančius radinių garsiems iškasenų tyrinėtojams, tarp kurių yra Džozefas Leidis, Otnilas Maršas ir Ferdinandas Vandiveris Heidenas. Daugelyje pasaulio muziejų Vait Riverio suakmenėjusių gyvūnų reliktai rodomi kaip klasikinis žinduolių evoliucijos pavyzdys.
Per vienuolika sezonų šioje vietovėje, vadinamoje Didžiosios Kiaulės kasinėjimais (manoma, kad pirmieji radiniai priklauso kažkokiam baisios išvaizdos į kiaulę panašiam gyvūnui), buvo rasta daugiau kaip aštuoni tūkstančiai oligoceno periodo kaulų. Tas laikotarpis dar žinomas kaip žinduolių „aukso amžius” (jo apimtis nuo 25 iki 34 milijonų metų). Bedlendse nėra dinozaurų kaulų – jų laikais ši teritorija buvo didžiulė vidinė jūra. Be to, dar prieš oligoceno periodą dinozaurai buvo seniai seniai išnykę, vidinė jūra išdžiūvo ir pirmieji žinduoliai pasklido po žydinčius bei žaliuojančius miškus ir savaną. Didžiosios Kiaulės kasinėjimų vietoje buvo įduba, pilna vandens, kuris palaipsniui seko ir džiūvo, kol virto klampiu purvu. Į tą duobę krito gyvūnai. Jų liekanos dabar ir leidžia atkurti neįkainojamą evoliucijos laikotarpio pjūvį; tarp jų – beragis raganosis, liliputinis elnias, arklio prototipas.
Suakmenėjusių gyvūnų reliktų „gaudytojai” sukūrė netgi savitą verslą.
Į reliktus gviešiasi mėgėjai
Du lankytojai, kurie 1939 metais pirmieji papasakojo apie kaulus, rastus Didžiosios Kiaulės kasinėjimų vietoje, paliko juos nepaliestus. Nacionalinio parko darbuotojų nuomone, tai yra retas ir laimingas atvejis. Iš tikrųjų Vait Riverio dykvietės 1939 metais buvo paskelbtos gamtos paminklu, o 1978 metais „paaukštintos” iki nacionalinio parko statuso kaip tik todėl, kad būtų sudarytos veiksmingesnės galimybės apginti klodus su suakmenėjusiais reliktais nuo mėgėjų kolekcininkų. Tiktai tyrėjams, turintiems specialius leidimus, čia yra leidžiama rinkti iškasenų pavyzdžius.
– Ypač mums nerimą kelia profesionalūs suakmenėjusių liekanų medžiotojai, – sako Skotas Lopesas, parko apsaugos viršininkas. – Ką tik iškastą kaulą galima parduoti už tris šimtus dolerių, bet jeigu radinį paruoštų ir nupoliruotų, jis gali atnešti tris tūkstančius.
Prieš keletą metų jaunas parko apsaugos darbuotojas netikėtai aptiko iš dalies užkastą suakmenėjusį skeletą. Tai buvo titanoteris, nedidelio dramblio dydžio žinduolis, su panašiomis į ragų užuomazgas ataugomis ant snukio. Brakonieriai jau buvo pagrobę kai kuriuos kaulus. Tai, kas išliko, dabar yra akylai saugoma.
Pirmasis iš kada nors rastų šioje vietoje suakmenėjusių reliktų buvo titanoterio nasrų fragmentas, aprašytas 1846 metais.
Tačiau dėl paskutinio titanoterio liekanų įsiliepsnojo aršūs ginčai. Jų buvo rasta parko pietinėje dalyje Strongholdo plynaukštėje – tai 54 tūkstančiai hektarų žemės, kuri priklauso oglalos sijų genčiai. Ir nors sijai čia negyvena, Strongholdo plynaukštė jų laikoma šventąja žeme (kaip tik čia 1890 metais įvyko vienas iš paskutiniųjų „Šmėklų šokių”, kurių pagalba indėnai meldė savo dievų išvaryti iš jų prigimtinių žemių baltuosius grobikus). Tais pačiais metais sijų būrys, pasidavęs į JAV kareivių nelaisvę, vis tiek buvo sunaikintas. Tai įvyko už 50 kilometrų į pietus palei upę su liūdnai pagarsėjusiu Vundet Ni vardu (pažod. vertimas – „sužeistas kelis”). Sijų gentis iki šiol savo religines ceremonijas atlieka Strongholdo plynaukštėje, ir jie turi visiškai tvirtą nuomonę apie tai, ką gali leisti savo žemėje, o ko daryti jokiu būdu negalima.
2002-aisiais, remdamiesi kultūros vertybių išsaugojimo būtinybe, protestuojantys sijų indėnai sustabdė parko tarnybų darbą, neleisdami toliau tirti klodus su suakmenėjusiais reliktais.
– Tai tikras akligatvis, – sako S. Lopesas. – Ko gero, teks ieškoti tarpininkų iš pašalės.
Lobių ieškotojai prieš mokslininkus
– Kai kaulai iš dykvietės atsiduria netinkamose rankose, pirmasis žmogus, į kurį mes kreipiamės, yra Reičelė Benton, – pasakoja Skotas Lopesas. – Ji turi mums pasakyti, su kuo mes susidūrėme.
R. Benton, parko paleontologė, visada labai užimta.
– Be paprasčiausių vagysčių, mes pastaruoju metu vis dažniau susiduriame su „geokšingu”, – sako S. Lopesas.
Tai yra naujas „verslas”, iš dalies primenantis lobių ieškotojų taktiką: žmogus paslepia kompiuterį galbūt su kokiu nors niekučiu, nustato GPS koordinates ir paskelbia jas internete. Bet kuris panorėjęs gauti retenybę smalsuolis gali vykti į nurodytą vietą ir pamėginti rasti tai, kas paslėpta.
Toks lobių ieškojimo būdas labai paplito, ir S. Lopesas jame įžiūri pavojų: kai kurie „geokšeriai” randa suakmenėjusių reliktų ir nurodo jų koordinates Pasauliniame tinkle. O paskui bet kuris mėgėjas gali ateiti pasižiūrėti į iškastas liekanas ir gal net jas pasiimti. R. Benton visada yra budri. Ji pastebi kiekvieną automobilį, sustojusį kelkraštyje, ir visada pasižiūri, ar kas nors nesineša semtuvėlio ar didelės kuprinės.
Su iškasenų grobstytojais dar įmanoma kovoti, bet pasipriešinti natūraliems aplinkos procesams – vėjo ir vandens niokojamam darbui – daug sudėtingiau. Rodydama man Sieną Sedar Paso rajone, R. Benton aiškina: geologinių Bedlendso klodų sluoksnius daugiausiai sudaro suakmenėjęs kelių šimtų metrų storio molis, kuris buvo suplautas nuo vakarinių kalvų laikotarpiu – nuo 37 iki 25 milijonų metų. Be kita ko, pats Bedlendso rajonas pradėjo formuotis tik prieš 500 tūkstančių metų, o geologų požiūriu tai – vienas akimirksnis.
– Kaip tik tada Šajeno, Vaito ir Bedo upių srovės pradėjo tekėti per visą tą molio nuosėdų sluoksnį ir išpjovė jame Sieną, – pasakoja Reičelė Benton. – Ir, esant dabartiniam erozijos lygiui, visa tai išnyks per artimiausius pusę milijono metų.
Bet iki tol, žinoma, neapsakoma daugybė suakmenėjusių liekanų bus be pėdsakų nuplauta. Vanduo ir vėjas toliau niokoja Bedlendsą, kai kuriose vietose kasmet užsikariaudami iki trijų ir daugiau centimetrų.
Mes einame palei kalvą.
– Turbūt tai – oreodontas, – sako R. Benton, rodydama į kumščio dydžio kaukolę, kyšančią iš stataus šlaito. – Jų randama visame parke. Tai į avis panašūs žinduoliai, gyvenę bandomis beveik prieš 30 milijonų metų.
Suakmenėjęs kaulas guli žemėje visiškai sveikutėlis, tačiau R. Benton žino, kad jį gauti svajoja nemažai žmonių. Grįžę į mašiną mes sukame atgal.
– Sustokite, – sako ji. – Noriu patikrinti štai aną furgoną.