Šiandien Vilniaus paveikslų galerijoje – kultūros vakaras, skirtas naujo leidinio pristatymui. Jurgio Baltrušaičio kultūros fondas ir kultūros žurnalas „Santara” išleido Danutės Čiurlionytės-Zubovienės knygą „Patekėjo saulė” – atsiminimus apie Motiną.
Pirma knyga, aprėpianti laiką nuo vaikystės iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, buvo išleista 1996-aisiais. Šioje – antrojoje – aštuoniolikos paskutinių metų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonos, jos gentainių, šviesių asmenybių, gyvenimai.
Kaitri vakaro saulė
Vladys Zubovas, ištikimas M.K.Čiurlionio dukters gyvenimo draugas, didžiojo dailininko ir kompozitoriaus taip ir nepamatytas žentas, apie savo anytą Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę knygos pratarmėje rašo: „…jos „vakaro saulė” dar buvo kaitri. Ji švietė savita, niekam nepataikaujančia kūryba ir didele humanitarinės pagalbos veikla.” Literatūrai, humanistinių idėjų raidai, bendravimui su kitais kultūros žmonėmis, aktyviai pagalbai jiems per karo negandas, okupacijas, dukters šeimai, anūkų auginimui – tam atsidėjo kultūringa, išsilavinusi moteris. Jauna, vos dvidešimt penkerių M.K.Čiurlionio našlė, likusi su naujagime dukrele, turėjo užgniaužti sielvartą, rasti jėgų ne tik gyventi toliau, bet ir kurti. Ir išlikti visą gyvenimą ištikima vienai meilei, vienam vyrui, vienam genijui, kurį gerokai vėliau ėmė vertinti jau ne tik Lietuva, bet ir pasaulis.
M.K.Čiurlionio anūkė Dalia Palukaitienė (Zubovaitė) rašo, kad „Patekėjo saulė” – knyga apie Meilę, nušvietusią jų gyvenimą. Mama (t. y. D.Čiurlionytė) apie savo motiną ir apie tiesiogiai nepažintą tėvą rašė iki paskutinio atodūsio. Kai darėsi vis sunkiau, padėjo vyras (Dalios tėvas). Jis perrašinėjo mašinėle, kartu aptarinėjo, redagavo. D.Čiurlionytė rašė: „…bendradarbiaudama su Mama daug išgirdau apie jos didžiąją meilę mano Tėvui, apie nepaprastą laimę, patirtą tą vienintelę vasarą 1908 m. Palangoje. Suprantu, kad mano pareiga surašyti viską, ką prisimenu, sutvarkyti seniai rašytus dienoraščius.”
Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia, jog šioje knygoje susitiksime su šeima, susidedančia iš artimumo, palankumo, žmogiškų ryšių ir įsipareigojimų. „Santaros” žurnalo vyriausiasis redaktorius Romualdas Norkus sako iškart pajutęs, kad knyga bus reikalinga. Ji tarsi dvigubina įspūdžius, nes aprašant S.Čiurlionienės gyvenimą ir kultūrinį palikimą ryškėja kitos kilnios moters, kūrėjos – jos dukters Danutės – asmenybė.
Palikimo ir tradicijų saugotojos
Kaune, Žemaičių gatvėje, stilingame name daugiau kaip pusšimtį metų gyveno D.Čiurlionytės-Zubovienės šeima, kuri šventai saugojo talentingų tėvų ir senelių atminimą, plačiai šakotos, su daugybe žymių kultūros asmenų susijungusios giminės tradicijas. Neregimas, bet labai stiprus siūlas, siejęs to meto dvasiškai artimus žmones, buvo pastovumas, ištikimybė, pasiaukojimas prasmingoms vertybėms, tvirtybė atremiant istorines negandas, ligas.
D.Čiurlionytė studijavo Kaune, Šveicarijoje, Prancūzijoje, pažinojo šviesiausius to meto žmones. Motinos ir jos pačios jautrumas, atjauta patraukdavo būrius bičiulių. Nė vienas jų nebūdavo pamirštas ne tik per šventes, sukaktis, bet ir nutikus kokiai negandai. Iš knygai parinktų fotografijų į mus žvelgia veidai, kurių nesame matę ar primiršę. Jos motinos namai buvo Kauno kūrybinės inteligentijos būrimosi centras. Tos šeimos šiluma gelbėjo karo ir okupacijų metais atramą praradusius įvairių tautų, pažiūrų, tikėjimų žmones. Pagarsėjusius S.Čiurlionienės šeštadienių vakarėlius lankydavo Juozas Tumas-Vaižgantas, Jablonskių, Mašiotų, Sruogų šeimos, profesorius Antanas Salys, Vydūnas, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Gruodis, jo žmona, Marija ir Juozas Urbšiai, Kostas Korsakas, aktorius Fedotas Sipavičius, Levas Karsavinas, Kazys Boruta, Kazys Bizauskas, Juozas Keliuotis, daug kitų. Jie ateidavo ne vien paskanauti gardžios S.Čiurlionienės kavos, jos kepto pyrago, bet ir padiskutuoti apie kultūros naujienas. Tada inteligentai juto pasaulio literatūros lietuviškų vertimų stygių, todėl patys, kas turėdamas daugiau patirties, kas – mažiau, ėmėsi versti Moliere’ą, Tarasą Ševčenką, Sirokomlę. Šeštadieniais jie garsiai skaitė, ką per savaitę išvertė, ir vieni kitus taisė, kritikavo. Sukurdavo ir naujadarų, kurie pakeisdavo svetimybes. Taip vietoj buljono atsidaro ir dabar vartojamas žodis „sultinys”, kotletas tapo maltiniu, o „naliesnikas” – lietiniu. S.Čiurlionienė džiaugėsi subūrusi žmones, kuriems rūpi gimtosios kalbos kultūra. Jos salone išsirutuliojo mintis leisti „Gimtąją kalbą”. Pirmas numeris pasirodė 1932 metais. Vėliau šiuos S.Čiurlionienės rūpesčius perėmė kalbininkai. Atgaivintas leidinys iki šiol gyvuoja ir padeda švarinti kalbą.
Džiaugsmas atgavus Vilnių, liūdesys užgriuvus pirmai sovietų okupacijai, tremčių siaubas, karas… Kartu su Felicija Borkevičiene, Landsbergių, Baublių šeimomis žydų vaikų gelbėjimas. Paskui masinė emigracija bėgant nuo atslenkančios antros okupacijos. Tačiau S.Čiurlionienė, nors ir raginama artimųjų keliauti svetur, nusprendė likti savo krašte. O kas gi dirbs? Ir kaip prireikė jos, suteikiančios bet kuriam benamiu tapusiam pažįstamam ar artimui pastogę ir šalpą. Tai ji ėmėsi sunkių žygių gelbėjant iš kalėjimo ir sugrąžinant į tėvynę buvusį nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį. Vyro brolis Povilas Čiurlionis, ūkio netekę anyta ir šešuras, daug kitų užuovėjos ieškojusiųjų rasdavo ją Čiurlionių namuose.
Šviesi ir skausminga prisiminimų romantika
Atsiminimus apie motiną rašiusi ir pati šios knygos heroje tapusi D.Čiurlionytė (1910-1995) mums paliko užfiksavusi daug ką vertinga. Leidinyje atskleidžiamos įdomios tarpukario Kauno ir pokarinio Vilniaus inteligentijos bendravimo tradicijos. Pažįstami, bičiuliai vieni kitiems dažnai rašė laiškus, dovanojo portretines fotografijas. Jose tokios ryškios laiko žymės… Laukiami, įprasti ir džiugūs buvo apsilankymai vienų pas kitus. Visi dirbo, bet rasdavo laiko ateiti ir pasikalbėti. Kiek šviesių sumanymų kildavo per tą protų apykaitą!
D.Čiurlionytė-Zubovienė paliko ne tik prisiminimus apie mamą, garsųjį tėvą, šeimą, ją pažinusiųjų pagarbą ir meilę. Liko ir jos apysakos, pjesės, literatūros vertimai. Naujoji knyga – įvairiapusis dviejų ryškių moterų ir kultūros visuomenės portretas.