Kinologas – ne profesija, o gyvenimo būdas

Kinologų augintiniai policijoje yra lygiateisiai kolektyvo nariai. Jie, kaip ir pareigūnai, gali būti pakelti naktį, dirbti per lietų ir šaltį, klampoti po miškus ar lįsti į vandenį. Specialiai dresuoti kai kurie iš jų kasmet atestuojami sostinėje. Vyriausiojo policijos komisariato vokiečių aviganiai seka pėdsakais, sulaiko nusikaltėlius, randa daiktus ir netgi ieško narkotikų. Labiausiai pasižymėjęs tarp jų – greit penkerių sulauksiantis šalies kinologų varžybų užpraėjusių metų prizininkas Gizmo, kinologų grupės vyresniojo patrulio Kęstučio Mineikio augintinis.

Vyriausiajame policijos komisariate yra trys kinologai, nors galėtų būti keturi, nes tiek yra etatų. Tiesiog neatsiranda norinčiųjų už palyginti nedidelį pareigūno atlyginimą ir 20 procentų priedą dieną ir naktį būti kartu su savo keturkoju augintiniu. Iš šalies – romantiška, tačiau iš tiesų – sunki ir sudėtinga kinologo profesija. Jau 17 metų tą darbą dirbantis K.Mineikis yra įsitikinęs, kad kinologo profesija yra skirta išskirtinai tik vyrams.

Tik vyriška profesija

„Tai vyriškas darbas, – PB teigė 15 metų policijoje dirbantis pareigūnas. – Kinologas – tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Kinologas privalo būti ištvermingas, fiziškai stiprus, drąsus. Kartais tenka nueiti po 10-15 kilometrų su šunimi arba sugebėti pasipriešinti, pavyzdžiui, trims tave užpuolusiems nusikaltėliams. Jei kinologas specializuotųsi tik vienoje – narkotikų paieškos – srityje, tuomet galėtų dirbti ir moterys. Šis darbas didelių krūvių nereikalauja, nors visada yra pavojus”.

Tačiau vos ne pusę amžiaus šiai specialybei atidavęs pareigūnas patikslino, jog visada būna išimčių – mūsų šalyje jau yra viena moteris, dirbanti kinologe Zarasų rajono policijoje. „Reikia tik noro, valios, gero pasiruošimo ir meilės gyvūnams, – paneigia prieš tai išsakytas mintis K.Mineikis. – Pradėjęs dirbti šį darbą, įsigyji ir savo porininką – keturkojį. Jei darbą žmogui įprasta pakeisti, tai keturkojui augintiniui pakeisti šeimininką – didelė tragedija, po jos jis sunkiai atsigauna”, – sako kinologas.

Kinologu tapo armijoje

K.Mineikis kinologu tapo tarsi atsitiktinai, nors šunys patiko nuo pat vaikystės. Tarnaudamas armijoje apsaugos kuopoje jaunas vaikinas gavo pasiūlymą tapti kinologu. Sutiko. Gerą pusmetį pasimokęs pagrindinėje Pamaskvės kinologų mokykloje ir įgijęs patirties, kaip išdresuoti šunį, kad šis suprastų komandas, likusiąją tarnybos dalį praleido su keturkoju augintiniu. Tarnavo Černigove ir saugojo karinį aerodromą, į kurį, beje, atskrisdavo lėktuvai ir iš Pajuosčio. Taip kareivis kartais sulaukdavo ir mamos paruoštų siuntinukų.

Su augintiniais – visada kartu

Grįžęs iš armijos metus dirbo ne kinologu, tačiau pašaukimas nugalėjo. K.Mineikis atėjo dirbti į policiją. Tuomet jo pirmoji pagalbininkė buvo kalė Lota, beje, gimusi tais pačiais metais kaip ir pareigūno duktė. Dabar jai keturiolika.

K.Mineikio žmona, taip pat dirbanti policijoje, neprieštaravo, kad vyro keturkojis pagalbininkas apsigyventų namuose. „Žmona, duktė įprato prie šuns paliekamos netvarkos, jo kvapo, plaukų, – juokavo kinologas. – Šuo tapo šeimos nariu. Kada Lotą buvau pradėjęs laikyti voljere, žmona su tuo negalėjo apsiprasti, teko parsivežti atgal. Kada gyvūnas yra mylimas, jis kitaip ir į dresūrą reaguoja, kitaip dirba. Šuo kaip mažas vaikas, už atliktą užduotį būtinai privalo gauti kokį nors paskatinimą.”

Po visos šeimos numylėtinės kalės Lotos atsirado rotveileris. Jis su kinologu išbuvo tik dvejus metus.Vėliau teko jį pakeisti, nes nebeatitiko keliamų reikalavimų. Tada imta ieškoti kito šuns. Dabar kartu su šeimininku gula ir keliasi vokiečių aviganis Gizmo, pirktas Kėdainiuose vos 11 mėnesių. Šunelio pirkti naujasis šeimininkas vyko dar su keliais kolegomis iš kitų miestų ir atliko mažajam specialų testą. Paaiškėjo, kad jis tinka tam darbui.

Šunys kaip žmonės – turi savo charakterį

„Kiekvienas šuo turi savo charakterį, – sakė K.Mineikis, – labai svarbu jį suprasti, o sugebėjimus panaudoti dresuojant ir specializuojantis kurioje nors srityje. Gizmo yra labai judrus, tačiau sunkoko charakterio. Tai jau patyrė ne tik mano šeimos nariai, bet ir kolegos. Tik po trejų metų šuo leidosi paglostomas dažnai pas mus viešinčiai mano mamai. O išvykus atostogauti prie Žaliųjų ežerų ir Gizmo palikus kolegai, šis galėjo jį pašerti tik pirmąją dieną. Antrąją dieną Gizmo į voljerą nieko nebeįsileido”.

Dabar iš trijų VPK esančių vokiečių aviganių du yra bendrojo parengimo. Tik Gizmo yra specialiai ruoštas Vilniuje ieškoti narkotikų. Į sostinę su keturkoju kinologas vyksta kasmet, kad šuo išlaikytų testą. Važiuos ir šį pavasarį. Jei Gizmo testą išlaikys, kinologui prie atlyginimo pridės 5 procentų priemoką. Šuns maitinimui per mėnesį skiriama 100 litų. Anot K.Mineikio, to pakanka, nes Gizmo yra šeriamas specialiu sausu maistu.

Gizmo pasižymėjo darbe ir varžybose

Kinologas pasakojo, kad Gizmo dresavimas prasidėjo nuo įprastinių komandų. Keturkojis narkotikus aptinka visada, kad ir kokioje vietoje jie būtų paslėpti. Sustabdžius automobilį, šuo iš karto atranda slėptuvę. Vokiečių aviganis moka rasti ir pamestus daiktus, sekti pėdsakais, tačiau geriausiai jam sekasi aptikti narkotikus. Per savo „tarnybą” policijoje jis ne kartą įrodė, koks yra įvairiapusiškas. Yra suradęs pernai Naujamiesčio seniūnijoje pasiklydusią senutę, net iš brakonieriaus šautuvo iššauto šovinio gilzę. Ir Gizmo, ir jo šeimininkas ilgai prisimins pernai miesto stadione kroatų futbolo sirgalius. Tuomet, pasak kinologo, šuo visas buvo pasruvęs krauju, tačiau jo dantų žymės liko ne vieno užsieniečio tam tikrose kūno vietose.

Gizmo dresūros pasiekimas – garbinga antroji vieta šalies kinologų varžybose 2005 metais. Vokiečių aviganis puikiai pasirodė visose rungtyse: daikto, žmogaus paieškoje ir bendrojo dresavimo. Tik antrąjį kartą varžybose dalyvaujančio šuns ir kinologo pasiekimai puikiai parodo, kiek daug dirbama su keturkoju. Pernai tokios varžybos nevyko.

Dresavimui būtinos sąlygos

K.Mineikis kiekvieną laisvą minutę praleidžia su keturkoju, jį nuolatos treniruoja. Tačiau ne kartą jam yra tekę susidurti su problemomis. Jei pamestų daiktų ieškoti galima mokyti ir prie namų, tai mokyti aptikti narkotikus reikia specialių sąlygų: asmenų, automobilio. Policijos šunys dresuojami ir užmiestyje, kai visi trys kinologai jiems skirtu autobusiuku išvyksta į mišką. Kurį laiką pareigūnai keturkojus treniravo miesto parke, tačiau sulaukė pasipiktinusių gyventojų skambučių, teko treniruočių atsisakyti.

Treniruotėms reikia ne tik sąlygų, bet ir specialios įrangos – dresavimo chalatų, rankovių. Originalus 4-5 tūkstančius litų kainuojantis dresavimo komplektas, į kurį įeina ne tik chalatas, bet ir rankovės, mūsų miesto kinologams neįkandamas. Tad pareigūnai patys gaminasi dresavimo rankoves iš plastikinių vamzdžių, apsiuva juos medžiaga. Pastaruoju metu iš ES lėšų skiriamos nemažos sumos šunų dresūrai, tačiau daugiausia pinigų skiriama pasienio zonose esantiems komisariatams ir kitoms specialioms įstaigoms.

Tobulintis vyksta į sostinę

Materialinio aprūpinimo skirtumai akivaizdūs, pasak K.Mineikio, palyginti Panevėžio ir sostinės bazes. Dar ryškesnis skirtumas tarp mūsų ir jau kelerius metus bendradarbiaujančių su mumis suomių kinologų. Anot kinologo, ten šunys ruošiami specialiai vienai kuriai nors sričiai, o pas mus norima vieną šunį visko išmokyti. Suomių kinologijos specialistai daug padeda mūsiškiams, atvykę pamoko instruktorius, šie paskui jau ruošia kinologus.

VPK Kriminalinės policijos Kriminalinių tyrimų tarnybos kinologų grupėje dirba du kinologai – Kęstutis Mineikis su Gizmo ir Rimantas Tabakas, turintis du keturkojus: seną augintinę kalę Lotą ir dar tik 7 mėnesių sulaukusį Lotos ir Gizmo palikuonį Lordą. Kinologas Gintautas Bivainis su keturkoju Grencu dirba Patrulinėje tarnyboje. Nors Grenco ir Lota yra senos dresavimo mokyklos, tačiau puikiai susitvarko su užduotimis. „Šuo yra ne tik puikus pėdsekys. Jis – puiki prevencinė priemonė. Šuns pasirodymas nusikaltėlius drausmina labiau nei ginklas”, – sako kinologas K.Mineikis.