Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neseniai išleido kolektyvinę monografiją „Lietuva, 1940-1990”. Joje apibendrinami Lietuvos naujausių laikų istorijos tyrimai, apimantys penkiasdešimt metų trukusį okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valdymą. Tuzinas istorikų čia analizuoja svarbiausius šios epochos istorinius laikotarpius – 1940-1941 m. sovietinę okupaciją ir aneksiją, nacių okupaciją 1941-1944 m., totalitarinį stalininį režimą 1944-1953 m., destalinizaciją ir politinį „atšilimą” 1953-1964 m., sovietinį modernizavimą ir stagnaciją 1965-1987 m., atgimimą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą 1987-1990 m. Atskleidžiami reikšmingiausi kiekvieno laikotarpio politiniai įvykiai, atspindimas lietuvių išeivijos vaidmuo siekiant nepriklausomybės, supažindinama su kultūriniu gyvenimu, Bažnyčios, Lietuvos valstybės diplomatinės tarnybos veikla. Monografijos pabaigoje pateikiama Lietuvos valstybės 1991-2004 m. kronika.
Šią monografiją galima laikyti šviežiausiu XX a. antrosios pusės Lietuvos istorijos vadovėliu. Pasak knygos autorių, jeigu tokia apibendrinanti istorija būtų leidžiama prieš penkerius ar dešimt metų, tuomet joje būtų pritrūkę daugelio temų, kurios buvo išanalizuotos pastaraisiais metais pasirodžiusiuose straipsniuose ir monografijose apie sovietų valdžios antibažnytinę politiką, egzilinę diplomatiją, karines-policines pajėgas nacių okupacijos metu, valstybingumo atkūrimo nuostatų formavimąsi įvairiais laikotarpiais. Istorikai čia atskleidė ir išryškino nevienareikšmiškai vertinamus naujausių laikų istorijos aspektus – okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valdymą, tautos pasipriešinimą, žydų tautos holokaustą, sovietų valdžios socialinės-ekonominės politikos ypatybes, nepriklausomybės atgavimo specifiką