Pranciškonų vienuolyno Šv. Jurgio bažnyčioje vykusiame Pažaislio festivalio koncerte pristatyti trys nauji lietuvių autorių kūriniai
Koncerte skambėjo vien šiuolaikinė muzika, parašyta lietuvių autorių šiemet ir pernai, tad galinti atspindėti lietuvių muzikos tendencijas. Tai, kas joje vyksta čia ir dabar. Opusų kūrėjai – skirtingų kartų ir stilistinių manierų menininkai. Jauniausiam, Mariui Baranauskui, – tik 27-eri, Vidmantas Bartulis – beveik dusyk vyresnis, o Vladas Švedas – didžiausią gyvenimo ir kūrybos patirtį turintis kompozitorius.
Opusas – lyg geras statinys
Labai stiprų įspūdį paliko M.Baranausko „Kalbėjimas” – neilgas opusas dideliam orkestrui. Nesyk premijuotas kūrinys, laimėjęs III vietą Toru Takemitsu kompozicijos konkurse Japonijoje, 2005 m. atliktas ISCM Pasaulio muzikos dienose Kroatijoje, Kaune buvo atliktas pirmąsyk. Tai grynai sonorinis veikalas – garsų sąskambiai ir tembrai čia prabyla tvirtai, aiškiai, yra įdomiai varijuojami. Kūrinys prikausto dėmesį nuo pirmosios iki paskutiniosios natos. Veikalo koncepcijoje nėra nieko nereikalingo – opusą galėtume palyginti su puikiai pastatytu statiniu, kurio konstrukcija remiasi į nepaneigiamus logikos dėsnius, o kiekvienas akcentas turi apibrėžtą funkciją.
V.Švedo VII simfonija „Pažaislis” norom nenorom kelia vaizdines asociacijas. Kompozitorius šiame veikale reiškiasi kaip geras instrumentuotės žinovas, kiekviena iš trijų jo kūrinio dalių yra ryški ir individuali. Kompozitorius lieka ištikimas savo ekspresionistinei manierai, įtaigiausiai prabylančiai kūrinio finale – dramatiškoje tokatoje, vainikuojančioje visą ciklinį veikalą. Kontrastas finalui – II dalis, dramatiškos lyrikos pavyzdys. Beje, joje solo partiją dvasingai atliko Lietuvos nacionalinio orkestro koncertmeisteris A.Peseckas.
Sugrąžino į jaunystės raišką
V.Bartulio „Sodas” sugrąžino autorių į jaunystės metais pamėgtą jo poetinių metaforų, asociacijų, trapumo ir skaidrumo sklidiną muzikinę raišką, kurią kritikai tuomet buvo įvardiję kaip neoromantinę. V.Bartulio „Sodas” – turintis savo laiko erdvę opusas. Čia niekur neskubama, nieko kategoriškai neteigiama, nesipykstama, čia paprasčiausiai „būnama”, prisimenama, o pabaigoje tyliai išeinama.
„Sode” polifoniškai viena kitą papildo dvi – klasikinė (kur girdisi A.Vivaldžio, V.A.Mocarto kūrinių atbalsiai) ir šiuolaikinė (grįsta dermine serija) linijos.
Solo partija, kurią griežė Davidas Geringas, nėra lemianti ir svarbiausia kūrinyje. Šioje partitūroje (bent taip ji buvo pirmąsyk atlikta) ir choras, ir nedidelė simfoninio orkestro grupė, ir elektrinė violončelė bendrauja lygiateisės partnerystės sąlygomis.
Naujų kūrinių alkis
Klausytojas nelygu klausytojui. Vienam gražiausias neapolietiškų dainų repertuaras, kitas nori išgirsti iki nuobodulio „nugrotą” klasiką, treti žavisi ypatingu kokio nors tenoro tembru. Visada bus ir tokių, kuriems mieliausi laidotuvių ar triumfo maršai arba garsumas (nesvarbu, koks ir kieno).
Mano smalsumą visuomet labiausiai tenkina premjeros, nes čia – daugiausia netikėtumų, atsivėrimų, įdomybių. Pirmieji kūrinių atlikimai Lietuvoje būna gana kokybiški – pripažinti mūsų atlikėjai stengiasi iš širdies ir iš peties. Žinoma, visada galima rasti netikslumų, prikibti prie kokių nors tobulintinų smulkmenų, tačiau jos neužgožia svarbiausio įspūdžio – geros muzikos, atliktos tikrų meistrų, savo amato žinovų.
Šįsyk prie premjerų sėkmės prisidėjo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir, žinoma, dirigentas Juozas Domarkas. Man atrodo, jog prestižiniame Pažaislio muzikos festivalyje mūsų amžininkų kūrinių galėtų skambėti ir daugiau – atlaikys juos ir publika (tą akivaizdžiai byloja ir šįsyk pilnutėlė Šv. Jurgio bažnyčia), ir senoji klasika!
Alina Ramanauskienė