Tarptautinėje tapybos trienalėje „Dialogai” eksponuojami 57 lietuvių ir užsienio autorių kūriniai. Šalia – „Dialogų” įkvėpti „Monologai”: tiek pat autorių rodo darbus, likusius už borto.
„Ar tikrai įdomi paroda?” – per XIII Vilniaus tapybos trienalės „Dialogai” atidarymą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) kolegų ir žiūrovų vis klausinėjo dailininkas Valentinas Antanavičius, Nacionalinės premijos laureatas.
Menininkui nuo pirmos, dar 1969 metais surengtos, trienalės teko stebėti visus renginio pakilimus ir atoslūgius, eksponuoti savo kūrybą, diskutuoti dėl tapybos gyvasties ar ateities, darbais įrodinėti, kad tapyba dar gyva. Kokia šiandien Lietuvos ir Baltijos regiono šalių – Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Suomijos, Danijos – tapyba, atsako 57 menininkai, pristatantys po keletą kūrinių ekspozicijoje „Dialogai”, ŠMC veiksiančioje iki balandžio 29 dienos.
Iki ir po trienalės
Trienalei labai pasisekė, kad tarp jos koordinatorių (kartu su Aušra Petroškiene) ir tarp dešimties kūrinių atrankos komisijos narių buvo V.Antanavičius. Tai jis sugebėjo įtikinti Kultūros ministeriją, kad nuo 1969-ųjų kas trejus metus vykstanti paroda, palyginti su kitų menų tradiciniais festivaliais, turi solidžiausią patirtį ir įspūdingą istoriją. Tad ir trienalė, kaip joks kitas šalies renginys, verta Kultūros ministerijos finansavimo, skirto tradiciniams kultūros festivaliams. „Džiaugiuosi, jog festivalių programoje pavyko iškovoti vieną vietą dailei. Dabar kasmet be ilgų kalbų ar įtikinėjimų bus finansuojami ir dailės renginiai. Tekstilininkai jau gali rengtis kitų metų Kauno trienalei”, – LŽ kalbėjo V.Antanavičius.
Ministerija tarptautiniam renginiui skyrė 50 tūkst. litų. Tai itin kuklu, palyginti su analogišku finansavimu kitose šalyse. Už tuos pinigus „Dialogų” rengėjai išleido parodos katalogą, apgyvendino per dešimtį užsienio kolegų, atvykusių į parodos atidarymą, o po parodos išsiųs svečiams jų darbus.
Rėmėjai skyrė premijas. Per trienalės atidarymą jos įteiktos Heinzui-Hermannui Jurzekui (Vokietija), Marjai-Leenai Valkolai (Suomija), Sigutei Maslauskaitei, Henrikui Natalevičiui, Linui Liandzbergiui. Savo apdovanojimą labai norėjo įteikti ir Kultūros ministerija, tačiau atsitiko tikriausiai juokingas dalykas. Mat ministerija (pagal nuostatas) dar prieš metus tą premiją turėjo įtraukti į savo planus… Taip dėl „biurokratinių barjerų” neįgyvendinti gražūs norai, sumažėjo apdovanotų ir laimingų tapytojų.
Kodėl „Dialogai”?
„Šie darbai – tarsi dialogai tarp artimiausių šalių menininkų. Jie atspindi kultūras ir tradicijas, geografinės, istorinės, menininės aplinkos panašumus ir skirtumus, – LŽ kalbėjo parodos kuratorė Rita Mikučionytė. – Kita vertus, galime diskutuoti, kaip tapyboje interpretuojamas šiuolaikinis Šiaurės šalių fenomenas: kiek šiaurietiškam individualizmui svarbi ekspresyvi emocinė raiška, intelektinė intuicija, kiti dalykai. Galime kalbėti ir apie mūsų dienų tapytojo dialogą su žiūrovu, tradicijomis, šiuolaikiniu menu, pagaliau – pačios tapybos išlikimu. „Dialogas” – tai pokalbis, keitimasis informacija. Ypač tai aktualu žvelgiant ir į skirtingų Baltijos šalių, ir įvairių kartų menininkų tapybą.”
Antrasis parodos kuratorius tapytojas Gintaras Palemonas Janonis įsitikinęs, kad kuo daugiau menininkų dalyvauja trienalėje, tuo įdomesnis dialogas tarp skirtingų tapybos mokyklų ir tradicijų.
„Kitas dalykas, ko mes tikimės iš tapybos, jei šiandien jau visos stilistikos laikomos konservatyviomis ar bent senstelėjusiomis? – klausė G.P.Janonis. – Ar tapyba virsta jausmingu ir nelabai intelektiniu žaidimu stilistiniais archetipais be sakralumo? Ar tai kaina, kuria skausmingus monologus norime paversti dialogais?”
Kas ketvirtas
Anot R.Mikučionytės, dalyvauti parodoje šiais metais pretendavo 120 Lietuvos tapytojų; darbų atrankos komisija slaptu balsavimu išrinko 33 menininkus. „Tik kas ketvirtas tapytojas pateko į „Dialogus”, todėl natūralu, jog yra daug įsižeidusių menininkų, – LŽ kalbėjo V.Antanavičius. – Ne kartą ir man teko išgyventi panašias situacijas. Nuotaika prasta. Galiu tik užjausti nepatekusių darbų autorius.”
„Nors ir slaptas, sudėtingas buvo tas balsavimas. Subjektyvumo vis tiek nepavyko išvengti, kai kurie komisijos nariai neatsispyrė pagundai net už save balsuoti”, – pritarė G.P.Janonis.
Tad gal vertėtų tapybos trienales pakeisti į kas dvejus metus vykstančias bienales ar net kasmetines tapytojų ekspozicijas ŠMC?
„Deja, Dailininkų sąjungos ir ŠMC susitarimai dėl pastato erdvių liko tik ant popieriaus, – priminė V.Antanavičius. – Sąjungai, už kurios narių pinigus kadaise pastatyti šie rūmai, leidžiama surengti tik vieną parodą per metus. Tokia licencija…”
Ne atstumtieji
Ačiū menotyrininkui ir menininkui Vidui Poškui, sumaniusiam surengti trienalės paraiškų ekspoziciją. Taip atsirado visai atskira paroda „Monologai”, kuri lydi, papildo „Dialogus”, o kartu atskleidžia šiuolaikinę meno situaciją Lietuvoje. „Pastarąjį dešimtmetį įvairių popierių rašymas savaime tampa vertybe, – parodos sumanymą aiškino V.Poškus. – Ne vieną menininką jau reprezentuoja ne jo kūryba, o biurokratinė kalba, kanceliariniai gebėjimai, praverčiantys įforminant standartizuotus pareiškimus. Tačiau to neužtenka: rekomenduojama „turėti stogą”, priklausyti kokiai nors korporacijai. Tik tada gali tikėtis, kad bus leista savo kūrybą pristatyti visuomenei.” Todėl, anot kuratoriaus, „Monologai” suteikia unikalią progą kiekvienam žiūrovui tapti komisijos nariu: išrinkti labiausiai patikusias paraiškas, susidaryti Vilniaus tapybos trienalės viziją.
Parodoje – 57 menininkų paraiškos. Tiek tapytojų (iš daugiau nei septyniasdešimties nepatekusiųjų į trienalę) sutiko paviešinti savo projektus. Jose – autoriaus biografija, pastarųjų trejų metų kūrybos sąrašas, siūlomų darbų bei jų pačių fotografijos, kiti įdomūs dalykai. Čia, menininko „virtuvėje”, viskas labai individualu, viską smagu tyrinėti: autobiografijos štrichus, pieštuku ar plunksna išraitytus užrašus ir, aišku, kūrinių fotografijas.
„Tai – ne atstumtųjų salonas, o alternatyva, iššūkis, – kalbėjo V.Poškus. – Labai pasisekė žiūrovams.”