Šių metų balandžio 13-oji, penktadienis, ligšiolinėje lietuviško kino platinimo istorijoje išsiskyrė rekordine lietuvių filmo premjera:
režisieriaus Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į žemę”, jau sulaukęs pasaulinio pripažinimo, pradėtas rodyti iškart net 16-oje šalies miestų.
Juosta, už kurią A. Matelį, kol kas vienintelį iš rytų europiečių dokumentinio kino kūrėjų, apdovanojo Amerikos režisierių gildija, pasakoja apie onkologine liga sergančius vaikus ir jų sugebėjimą tiesiog gyventi ir žaisti. Filmu mėginama atsakyti į klausimą, kodėl vaikai ir jų tėvai, nepaisant nerimo bei skausmo, dažnai atrodo laimingesni nei gyvenantieji už ligoninės sienų.
Filmas buvo sukurtas dar 2005-aisiais ir pasaulyje jau spėjo pelnyti net trylika apdovanojimų. Kodėl toks ilgas jo kelias iki Lietuvos žiūrovų? – paklausėme A. Matelio.
Balandžio tryliktoji ir trylika apdovanojimų gal galėtų skambėti gražiai, bet laikas pasirinktas ne dėl to. Iki šiol nebuvau radęs distributoriaus, kuris įdėtų pastangų, kad filmas pasiektų kuo platesnį žiūrovų ratą ir ne tik keliuose pagrindiniuose miestuose. Reikėjo investuoti į reklamą, buvo tiesiog per sunku. Paskui pamačiau ženklus – filmą gerai įvertino danai, japonai atvažiavo į Lietuvą jį pamatę. Nenorėjau, kad tik dėl paukščiuko būtų parodyta keliolika seansų, norėjau, kad filmas iš tikrųjų pasiektų žiūrovus. Reikėjo informacinių rėmėjų, partnerių – tam sąlygos susidarė tik dabar.
Šį filmą kūrėte sunkiai, vienu metu net galvojote, kad jo nebus. Gal toks sunkus „gimimas” ir lėmė užtaiso, dėl kurio filmą įvertino visas pasaulis, atsiradimą?
Į šį filmą įdėta daug širdies. Ne visada sunkiai ir ilgai kuriami filmai yra tokie žiūrimi. „Prieš parskrendant į žemę” yra pats geriausias mano darbas, – kalbant objektyviai, – ir yra vertas pamatyti šimtų milijonų žiūrovų auditorijai. Tokioje teritorijoje ir buvo transliuotas pasaulyje per TV.
Paskutinis filmas, naujausias, visuomet sau pačiam yra pats svarbiausias. Kaskart, kai pasirenki temą, atrodo, kad tai darai vis tiksliau, naujausi kino kalbos ieškojimai taip pat – vis tikslesni. „Prieš parskrendant į žemę” man brangiausias dar ir dėl savo daromos įtakos. Į šį filmą daug jėgų įdėjau ne tik aš.
Režisavote bene devynis filmus. Ne vieno iš jų pavadinime – skrydžio motyvas.
Gal praėjusiame gyvenime buvau pilotas, o gal būsiu astronautas ateinančiame? Danijos kritikai taip pat pastebėjo, kad net ir ten, kur nėra žodžio „skrydis”, esama tokios nuotaikos, jausmo. Kodėl – negaliu pasakyti. Nepriklausau partijai, kuri skraido.
Sakoma, kad Lietuvoje neišgyvensi iš muzikos, o iš kino, matyt, juo labiau. Girdėjau, filmams kurti net imate banko paskolas. Iš ko gyvenate?
Negaliu skųstis gyvenimu. Svarbiausia – mylima šeima. Kinas yra verslas. Aišku, tai nėra tikras verslas Lietuvoje, bet pasaulyje – taip. Gyvenu tik iš kino. Manęs kartais klausia – kaip. Juokauju, kad gyvenu miške, kur daug žvėrių ir uogų. Godumui ribų nėra, bet nėra ko varyti Dievo į medį. Mano sukurti filmai važinėja po visą pasaulį, gauna apdovanojimus.
Kino verslas Lietuvoje kartais yra labai sunkus, bet svarbus yra bendrystės jausmas – filmas yra krašto kultūrinė dalis, nebūtinai atsiperkanti, bet reikalinga.
Kaip apskritai pradėjote kurti? Pirmiausia studijavote matematiką.
Matematikos nebaigiau. Vienu metu norėjau būti ir žurnalistas, rašyti. Metęs matematiką galvojau apie režisūrą. Buvau pradėjęs rašyti knygą – tai buvo mano pirmas susiliejimas su kūryba. Bet supratau, kad rašydamas matau vaizdus. Įstojau į Lietuvos muzikos akademijos teatro ir televizijos fakultetą, o baigęs iškart nuėjau į kino studiją. Tai buvo gana reta. Po pirmo filmo kino studija bankrutavo. Buvo sunkiausi metai – pinigų nebebuvo, o noras kurti filmus liko.
Lietuvoje gili dokumentinio kino tradicija. Sekate ja?
Lietuviška dokumentika iš tiesų pasaulyje išsiskiria. Sovietiniais laikais unikalūs filmai taip pat buvo kuriami. Daugybėje žymių kino salių rodomi R. Verbos, H. Šablevičiaus darbai. Lietuviška poetinės dokumentikos mokykla – taip pavadino užsienio kritikai. Jiems taip pasakius negalėjau atsiginti jaunų kūrėjų, ištroškusių pas mane mokytis. Nėra mokyklos, – sakau, – tik stilius, ryškus Lietuvos kinematografijoje. Kalbame apie subtilius dalykus, pustonius, apie ką kitose šalyse nekalba. Lietuvoje yra didžiulė plejada, ne tik A. Matelis ar Audrius Stonys. Visi filmai, nors ir skirtingi, kalba apie asmeninius dalykus, svarbius pačiam žmogui, yra noras kalbėti per save. Ne kokia nors propaganda. Jaučiu ir pats tokią įtaką. Paagituoju ir užsienį tuo domėtis. Nuostabūs filmai.
Paskutiniaisiais metais atrodo, kad lietuviškas kinas išgyvena atgimimą, vis dažniau filmai rodomi ir kino teatruose, net nebūtinai festivalių rėmuose.
Paskutiniuoju metu tai iš tiesų pastebima. Patys autoriai suprato, kad yra šio krašto dalis ir turi dėti pastangas, kad žmonės pamatytų. Atsiradus komerciniams projektams, pavyzdžiui AXX, kūrėjai pasitempė, tapo svarbu, kad kūryba ateitų iki žiūrovo, susitiktų su juo. Patinka nepatinka – jau antraeilis dalykas. Ir filmų padaugėjo. Jei Lietuva galėtų remti kiną tiek, kiek Estija ar Kroatija, kur sukuriama 10 vaidybinių filmų per metus, tada ir žiūrovas įprastų, lietuviškas kinas taptų natūrali mūsų gyvenimo dalis. Ir taip jau imame konkuruoti su Holivudu net neturėdami tokių resursų, prodiuserinių kompanijų.
Bet ar lietuviški filmai, ypač dokumentiniai, gali konkuruoti su Holivudo produkcija?
Gali. 95 proc. lietuvių įsivaizduoja, kad JAV einama tik į veiksmo filmus ar dar kokius nors „popsus”, su popkornu. Dokumentiniai filmai kino teatruose gali surinkti ir surenka dešimtis milijonų JAV dolerių. Galų gale tai – ne vien pinigai, juk žmogus valandą ar pusvalandį iš kažkur važiuoja vien tam, kad galėtų tą filmą pamatyti. Dokumentinis filmas unikalus tuo, kad kalba apie potyrius, daro tai, ko negali vaidybinis. Vaidybinis išgaruoja per tris dienas, o dokumentika palieka neišdildomą įspūdį.
Galbūt jau brandinate ir naujo filmo mintį?
Turiu nemažai idėjų, bet kol jos nėra atsigulusios ant kino juostos, bevelyčiau patylėti, nes žodžiai dažnai išgąsdina idėjas.