Animacinių filmukų įtaka vaikams ne tokia jau maža kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tuo įsitikinę ir garsūs Rusijos specialistai – vaikų gydytojas psichiatras Valentinas Kiseliovas ir Asmenybės raidos instituto direktorius Michailas Ščerbakovas. Jų nuomone, iš Vakarų plaukianti animacija toli gražu ne visada daro teigiamą poveikį jauniesiems žiūrovams.
V. Kiseliovas: Animacija formuoja asmenybę
Galite atlikti tokį eksperimentą: atidžiai pažiūrėkite kurią nors Disnėjaus animacinio serialo seriją ir po kurio laiko pabandykite prisiminti, kas ten vyko, siužeto vingius. Esu įsitikinęs, kad neprisiminsite nieko, nebent turite fenomenalią atmintį. Žinote, kodėl eksperimentas nepavyko (tiksliau pavyko)? Todėl, kad kaip ir nėra siužeto, tiesio judesių rinkinys. O dabar netgi specialiai nežiūrėję prisiminkite „Na, palauk!”, „Rūgpienių kaimą” arba „Krokodilą Geną ir Kūlverstuką”. Ar ne tiesa, kad siužetą prisiminti gana lengva? Todėl, kad jis yra. Vadinasi, yra ir reikšmė.
Kai pertvarkos metu Rusijos TV kanaluose pasirodė Disnėjaus animacija, buvo tiesiog puiku. Tėvai negalėjo atsidžiaugti, kad jų vaikai bent valandai prilipdavo prie ekranų, o namuose įsikaraliaudavo tyla. Tačiau po metų (kai kas ir anksčiau) vaikai ėmė žaisti… Taip, būtent Disnėjaus personažus, pamiršdami rusiškąją animaciją, kuri tuomet dar užimdavo didesnę vaikams skirto eterio dalį. Nesu prieš tai, kas „ne mūsų”, tačiau jei iš visų, tarkim, Disnėjaus filmukų išrinktume tuos, kuriuose yra bent lašas mokomosios medžiagos ir normalaus humoro (tokio su ironija, o ne su vėzdu per galvą ir „cha cha”), tai iš visos animacinių herojų įvairovės, ko gero, liks tik „Snieguolė ir septyni nykštukai”. Liūtas karalius” ir keletas kitų, sukurtų pagal pasakų klasikos šedevrus.
Reikėtų priminti, kad animaciniai filmai vaikams yra antras pagal svarbą autoritetas po tėvų, pavyzdys augant. Žvelgiant iš filosofinės pusės, animacija yra įvairialypės kultūros apraiška, o bet kuri kultūra turi savo ypatybių. Pavyzdžiui, amerikiečiai labai lengvabūdiškai žiūri į prievartą ekrane. Taip jau susiklostė, kad Amerika du amžius buvo tolima nuo Eurazijos problemų, tobulėjo ekonomiškai, o tuo metu mūsų žemyne karas buvo lyg ir gyvenimo norma. Dabar Amerika, kaip stipriausia ekonomiškai šalis, gali diktuoti savo sąlygas visam pasauliui. Kai JAV valdžia bombardavo buvusią Jugoslaviją, Amerikos gatvėse nuomonės apie tai klausiami praeiviai paprastai atsakydavo: „Man šie įvykiai vyksta lyg kompiuteriniame žaidime. Juk aš net nežinau, kur yra ta Jugoslavija…” Kokia kultūra, toks ir mentalitetas. Amerikiečiai prarado realybės jausmą.
Beje, net ir į animaciją reikia žiūrėti rimtai. Ji atlieka didžiulį vaidmenį formuojant asmenybę, kuri turės realiame gyvenime prisitaikyti prie visuomenės. Ar čia turėtų būti prievartos? Tikriausiai taip, kadangi jos yra yra tikrame gyvenime. Tačiau ar toji prievarta turi būti lydima juoko? Kova tarp gėrio ir blogio vakarietiškuose filmukuose lyg ir pradingsta, t. y. vyksta pati dėl savęs. Herojai daužo vienas kitą per gyvybiškai svarbius organus ir, atrodytų, kuris nors vargšelis nebeprisikels, tačiau jis ir toliau laksto. Ką iš to sužino vaikai ir paaugliai? Tai, kad fizinė jėga yra svarus argumentas, kad galima daužyti žmogui per galvą, ir jam nieko nenutiks.
Tarybinio periodo animacija propaguoja gėrį, siekimą padėti silpnesniam, ištraukti iš bėdos draugą. O muštynės tėra tik instrumentas siekti tikslui. Meno potencialas turi būti skirtas formuoti sveikai asmenybei. Pradedant nuo animacinių filmų.
M. Ščerbakovas: Amerikietiškoje animacijoje nėra vietos fantazijai
Amerikiečių ir rusų filmukai skiriasi ideologija. Rusiškoji animacija niekada nebuvo komercinis reikalas, ir autoriai galėjo kurti šedevrus remdamiesi klasikine rusų pasakos tradicija ir betgi rusų literatūros aukso fondu. Pasaka savo prigimtimi ir metaforiška, ji verčia susimąstyti. Susidomėjęs metafora vaikas šalia jos kuria savo pasaulį, o tam reikia pasitelkti tam tikrą smegenų dalį. Be to, pasaka mažyliui atsako į kai kuriuos klausimus, kai ir didžiojoje literatūroje.
Gogolio ar Dostojevskio knygose iškyla įvairialypė erdvė. Išeina taip, jog rašytojai kuria tik dalį knygos, likusiąją sugalvoja patys skaitytojai ir dėl tokio bendradarbiavimo patys tobulėja.
Tas pats vyksta ir su animaciniais filmais. O štai Disnėjus pateikia galutinai paruoštą produktą. Vakarų kultūroje tam, kad parduotų prekę, eksploatuojama psichologinė nesąmoningumo idėja. Dažniausiai tai yra baimė, prievarta. Žmogui sukelti baimę techniškai yra kur kas lengviau nei kokius nors gerus jausmus, pavyzdžiui, džiaugsmą.
Technologiškai amerikiečių filmukai panašūs į reklaminius klipus: susidomėjo, prisiminė, nupirko. Tai tas pats, kas rinktis maistelį vaikui tarp surogatinio šokolado ir namų gamybos. Šokoladas taip pat skanus, tačiau nuo jo vaikas storėja ir praranda dantis. Kita vertus, gero maisto negalima valgyti paskubomis kaip „snikerso”. Čia reikia tam tikros vartojimo kultūros. Disnėjaus filmukas – tai „snikersas” smegenims. Palyginkime amerikiečių „Tomą ir Džerį” bei rusų „Na, palauk!”. Vakarietiškame filmuke daug prievartos. Tai – norma. Žiūrovui tai kelia ne agresiją, o tam tikrą infantilizmą, agresijos priėmimą. Rusiškasis serialas, nors ir nukopijuotas nuo Disnėjaus filmukų, geresnis ir čia yra moralės. Agresorius vilkas visada nubaudžiamas, zuikis niekam nekeršija. Vilkas apskritai taip pat neblogas padaras, kartais netgi taikosi su savo priešininku. O Disnėjaus antinas savo bjauriu charakteriu erzina visus, tačiau kai kiti personažai bando nuo apsiginti, yra nubaudžiami patys…
Menas visada kelia kartelę. Amerikietiškoje animacijoje ji tokia žema, kad bet kuris kvailys ją įveiks. Filmukai kur kas primityvesni, čia nėra vietos fantazijai. Žinoma, kalbame ne apie visą vakarietišką animacinę produkciją, tik apie pigią. Tačiau juk kaip tik tokią pas mus ir rodo…