Kodėl motina nužudo savo vaikus? Turbūt lengviau paaiškinti gamtos kataklizmus, kai cunamis nusineša milijonus gyvybių, nei atsakyti į tokį klausimą. Mes netikime, kad Jonaitienės ašaros prie savo aukų karstų buvo nuoširdžios, mes reikalaujame vaikžudei mirties bausmės. Tačiau ar patys nesame ne tik šios dramos stebėtojai, bet ir savotiški dalyviai?
„Žmogaus elgesį sąlygoja biologinė smegenų struktūra, psichologiniai, socialiniai faktoriai, bet niekas tiksliai negali pasakyti, kokie pokyčiai padaro jį nusikaltėlį”, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos Teismo psichiatrijos centro psichiatras Mindaugas Šablevičius.
Anot psichiatro, žmogus, neturintis psichikos sutrikimų, gali turėti polinkį nusikalsti dėl tam tikrų charakterio bruožų. Tokie žmonės nepaiso socialinių normų, kitų nuomonės, silpnai suvokia savo atsakomybę, prastai kontroliuoja impulsus, juos ištinka pykčio priepuoliai, dažnai būna sudirgę. Tas, kuris nužudė impulsyviai, nesusivaldęs, gali turėti psichikos patologiją, o tas, kuris ilgai ir šaltakraujiškai planavo nužudymą, dažniausiai tos patologijos neturi. Tuo atveju kalbame apie moralę, dvasinius dalykus.
Nėra tokio psichiatrijos termino kaip „moralės sutrikimas”. Žudo ir aukštą intelekto koeficientą turintys žmonės, o tarp nusikaltėlių augantys vaikai tampa gerais žmonėmis, tačiau galima daryti prielaidą, jog žemo intelekto ir skurdžios socialinės aplinkos žmonės nusikalsta dažniau.
Pasiekusi ribą
„Kai motina kad ir impulsyviai nužudo savo vaiką, ji būna pasiekusi ribą. Šis reiškinys yra nevienalytis, ir galėtume išskirti tris priežastis. Pirmuoju atveju motina serga psichikos liga, kurios metu sutrinka realybės suvokimas. Tuomet ji kliedi, ją valdo liguistos mintys, haliucinacijos. Tai yra žmogus gyvena pasaulyje, kuris pažįstamas tik jam, ir reiškinius supranta tik pagal savo liguistos psichikos dėsnius. Ir tada motina savo vaiką gali laikyti priešu ar velnio įsikūnijimu. Ar, sakykim, depresijos metu gali galvoti, kad visas pasaulis žūva, ir nužudydama vaiką, išgelbės jį nuo kančių. Tokia motina nesupranta savo veiksmų, todėl laikoma nepakaltinama.
Antruoju atveju, kai motina pakelia ranką prieš savo vaiką, ji turi tam tikrų liguistų charakterio bruožų: dirgli, linkusi pratrūkti, nepakankamai kontroliuoja impulsus. Tačiau ši motina nėra atitrūkusi nuo realybės, ji suvokia, ką daro. Dėl žemo tolerancijos laipsnio ją gali išprovokuoti vaiko elgesys, blogas mokymasis ir kiti dalykai. Paprastai „prisideda” netinkama socialinė aplinka: motinai niekas nepadeda, jai sunku išlaikyti vaikus, slegia visokios bėdos. Galbūt smurtas yra kasdienis jos gyvenimo elementas. Ir žinoma, labai dažnai tokia motina svaiginasi ar piktnaudžiauja alkoholiu.
Trečiuoju atveju, kai nėra sutrikusių santykių su aplinka ar liguistų asmenybės bruožų, galime kalbėti tik apie „moralės patologiją”. Ir tam turi įtakos aplinka, kur nuolat laužomos moralės nuostatos, žmogus neskatinamas įsiklausyti į save, į kitą, gerai ar blogai elgiasi. Aš įsivaizduoju, kad vaikžudystė įmanoma aplinkoje, kur kitas žmogus nuvertinamas, kur jis tėra daiktas, priemonė, kuria galima pasinaudoti, kad įgyvendintum savo tikslus. Jeigu nepatinka – galima ir pašalinti. Tokia moteris žino, kad nusipelnė bausmės, bet tikisi, kad įstatymus galima apeiti, atsakomybės – išvengti. Ir jeigu moteris nužudė, gerai tai apgalvojusi, suplanavusi, aš nepatikėsiu, kad ji to gailisi netrukus po nusikaltimo padarymo”, – sakė psichiatras.
Žudė save?
Kaip moteris gali žudyti savo kūną ir kraują?
Psichoanalitiko Raimundo Milašiūno žodžiais, motinai vaikas yra atsiradęs iš jos, jos dalis, tad kai kuriais atvejais vaiko žudymas jai yra kaip pačios savižudybė. Panašų jausmą dažnai išgyvena nesubrendę paaugliai: aš nusižudysiu, ir visi pasigailės.
Kita vertus, tai gali būti ir kerštas, susijęs su vaikystės išgyvenimais. Paprastai visi žudikai būna itin stipriai traumuoti vaikystėje. Ir jeigu kalbame apie Jonaitienę, tai nepamirškime, kad ji augo alkoholikų šeimoje. Ji turėjo seserį ir du brolius, ir, galimas daiktas, kad savo sūnus ji žudė kaip savo brolius, kurie, gali būti, vaikystėje ją kaip nors nuskriaudė. Ir savo didelio bejėgiškumo akivaizdoje ji galėjo atkeršyti tik tokiu būdu; tai yra be galo sudėtingi dalykai, pasąmoningi procesai po gilių psichologinių traumų.”
Psichoanalitikas pridūrė, kad jo nenustebintų, jeigu ji tuos vaikus mylėjo. „Gali būti, kad prie karstų ji buvo nuoširdžiai sukrėsta savo poelgio. Gali būti, kad tuo metu, kai žudė, ją buvo apėmusi gili pasąmoninė fantazija, kad ji žudo save. Tuo metu jos psichika galėjo būti sutrikusi. Įsivaizduokime, kad vaikai pamatė tai, ko neturėjo matyti, ir pagrasino, kad išduos tėvui; jai galėjo kilti didžiulis pyktis, didžiulė baimė, ir nevaldomi pasąmonės procesai galėjo paskatinti siaubingą veiksmą.
Būdama vaikas, Jonaitienė nuolat matė degraduojančius tėvus, o gal ir brolius. Labiausiai man įstrigo tas faktas, kad ji vienintelė šeimoje bandė kai ko siekti. Ji stengėsi, tačiau ar tos pastangos buvo pakankamai vertinamos? Viena prieš visus. Visiška bejėgiškumo būsena.”
Tačiau tai, pabrėžė R. Milašiūnas, yra tik jo kaip psichoanalitiko samprotavimai, mat jis tos moters nepažįstąs. „Kita vertus, negalime sakyti, kad vaikystės trauma, tėvų nemeilė ir atstūmimas vėliau būtinai išprovokuos žmogžudystę.”
„Niekas negimsta žudiku”
„Aš netikiu, kad žmonės gimsta žudikais, nesu genetinės teorijos šalininkas, – kalbėjo R. Milašiūnas. – Genai gali tik suformuoti tam tikrą polinkį reaguoti į situacijas jautriai, o aplinka sukuria konkretų reagavimo būdą.
Gali būti, kad Jonaitienės vyras nesirūpino vaikais ir savo moterimi, o gal ir skriaudė ją. Tai galėjo išprovokuoti kerštą. Ir jos pačios bejėgiškumas prieš vyrą galėjo paskatinti agresiją prieš vaikus. Agresijos šaknys, polinkis į žiaurumą driekiasi iš vaikystės, bet pats veiksmas yra išprovokuojamas esamos situacijos, esamos priežasties.
Motina nužudė vaikus – visuomenė ją smerkia, reikalauja mirties bausmės. Dramos stebėtojai kyla į kovą… Bet nesigilina į priežastis. Vyras apsiverkė, pasmerkė žmoną žudikę, ir, mūsų akimis, jis tapo geras žmogus. O kas tarp jo ir žmonos vyko iki tol? Ar tai buvo normalu? Aš visada sakau: jeigu šeimoje yra krizė, už ją atsako abu.”
Klausiau psichoanalitiko, kas bus su žudikės vaikais, kurie liko gyventi?
„Vyresnioji mergaitė gavo blogą „pavyzdį”, kokiu būdu spręsti problemas. Mergaitės indentifikuojasi su motina. Kitas dalykas – tie vaikai šiuo metu jaučiasi bejėgiai. Jie gali nesuprasti, kodėl iš jų „atimta” mama, todėl gali pykti ant visuomenės, gali jaustis nesaugūs. O gynyba nuo bejėgiškumo visada yra agresija.
Daug kas priklauso nuo tėvo elgesio. Tačiau, be jokios abejonės, jie traumuoti.”
Ne tik stebėtojai
Ar netaps tie vaikai mūsų akyse „kitokie”, raupsuotieji? Ar nebus jų šalinamasi, vengiama? Ar nebijosime, kad jie „sugadins” mūsų vaikus?
„Ką jaučia vaikas, kai aplinkiniai jį atstumia, jo šalinasi, programuoja jį nesėkmei, kaip galbūt buvo Jonaitienės vaikystėje? Jis jaučia pyktį, jis galvoja, kad vienintelė jo išeitis – būti agresyviam, pademonstruoti savo jėgą. Pyktis kyla iš bejėgiškumo, gynyba nuo bejėgiškumą visada yra agresija”, – kalbėjo R. Milašiūnas.
Visuomenė nesivargina atkreipti dėmesį į žmones, kurie nesugeba susitvarkyti su savo problemomis. Alkoholikai vieną po kito gimdo vaikus, vienas prieš kitą smurtauja, bet mes manome, jog tai „ne mūsų kiškis”. „Suprantama, jie nenori prisileisti, tačiau pastebėti, kas vyksta, ir išsakyti savo nuomonę, paprašyti artimųjų, kad įsikištų, padėtų tai šeimai, patartų, galime. Bėda ta, kad neturime bendruomeniškumo jausmo”, – sakė psichoanalitikas.
Ar mes, savižudžių, vaikžudžių ir „psichų” tauta?
„Aš taip neteigčiau. Visose posovietinėse šalyse žudomi vaikai. Valstybė galėtų daugiau dėmesio skirti šeimai, tačiau žiaurumo šaknys – šeima, ne valstybė. Mūsų žmonės, augę sovietinėje visuomenėje, nepasiruošę peršokti į laukinį kapitalizmą, kur esame ne marionetės, o privalome prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, savimi pasirūpinti.
Pabandykite įsivaizduoti, kiek pykčio, agresijos patiria kaimo žmogus dėl požiūrio į jį kaip „runkelį”, kai mato tokias televizijos laidas kaip „Stilius” ar skaito spaudą. Užuot padėję kaimo žmogui integruotis, sukurti saugią šeimą, mes žlugdome jo savivertę, skatiname destrukcijai. Jie pyksta dėl savo bejėgiškumo. Ir tą bejėgiškumo įsiūtį pirmiausia nukreipia į dar bejėgiškesnius, labiau pažeidžiamus – į vaikus. Ne rinkos ekonomika svarbiausia, o doroviniai dalykai, rūpinimasis šeima”, – mano R. Milašiūnas.