Jūratė Schonherr, 1989 metais tapusi „Mis Klaipėda” ir 1990 metais „Mis Lietuvos” rinkimuose laimėjusi vicemis titulą, šiandien gyvena Maljorkoje. Ji augina dvylikametę Smiltę ir penkerių metukų Sofiją bei dirba dviejose modelių agentūrose. Iš Klaipėdos tituluota gražuolė išvyko prieš septynerius metus. Tuomet ją širdis nuvedė į Vokietiją.
Jūrate, kodėl gražiausios Lietuvos merginos teka už užsieniečių? Negi lietuvaičiai jų neverti?
Merginoms, dalyvavusioms grožio konkursuose, vyrų dėmesio netrūksta. Po „Mis Klaipėda” konkurso mane nusižiūrėjo tuo metu uostamiestyje gyvenęs fotomenininkas Raimundas Švilpa. Jis buvo labai atkaklus. Po kelių metų draugystės mudu sukūrėme šeimą, gimė dukra Smiltė. Tačiau taip jau atsitiko, kad mudu išsiskyrėme.
Ar čia įsikišo trečias?
Ne. Gal kas nors galvoja ir taip, bet tai netiesa. Kai atsirado Holger, aš jau negyvenau su Raimundu. Mes tuo metu jau buvome oficialiai išsiskyrę.
O kaip susipažinai su dabartiniu savo vyru?
Su Holger mus suvedė likimas. 27-ąjį savo gimtadienį švenčiau naktiniame klube „Kalifornija”. Prie kito stalelio sėdėjo pažįstamų kompanija. Su jais kartu buvo ir Holger. Tačiau tą vakarą mudu net nepersimetėme žodžiu. Tik jis paklausė mano draugės, kiek man metų ir įteikė dvidešimt septynias rožes. Aš jam padėkojau ir mūsų keliai išsiskyrė. Lygiai po trejų metų aš švenčiau 30-ies metų jubiliejų. Bandžiau drauges įkalbėti švęsti kitame naktiniame klube, tačiau jos užsispyrė ir mes vėl atsidūrėme „Kalifornijoje”. Prie kito stalelio vėl sėdėjo iš Vokietijos atvykęs Holger. Tada mes pradėjome bendrauti, šokome, linksminomės. Paryčiais kartu su mano draugėmis jis atvyko į mano namus. Vyriškis buvo pavargęs, todėl netrukus pradėjo snausti. Prisimenu, galvojau, ką dabar daryti, kaip jį išprašyti. Holger netrukus prabudo, išgėrėme arbatos, išeidamas paprašė telefono numerio. Užrašiau, bet sulaukti skambučio nesitikėjau. Galvojau, kad jis taip elgiasi iš draugiškumo.
Klydai?
Taip, Holger man kasdien skambino, atvažiuodavo. Ir po kelių mėnesių jis man pasiūlė susituokti ir važiuoti gyventi į Vokietiją.
Nekamavo abejonės?
Ne. Tik pamačiusi Holger žydras akis, supratau, kad už šio vyro nugaros būsiu tarsi už sienos. Tik mano mama labai nerimavo. Bet kai pamatė jį, taip pat nusiramino.
Kaip jo šeima reagavo į tokį pasirinkimą? Buvai išsiskyrusi, turėjai dukrą.
Turiu nuostabius uošvius, kurie mane iš karto priėmė į savo šeimą. Ir mano vyresnėlė Smiltė pas juos jaučiasi kaip namuose.
Smiltė, žinoma, bendrauja su tėčiu, gyvenančiu Lietuvoje.
Ne. Ir gerbdama buvusį vyrą, ir norėdama apsaugoti dukrą nuo piktų žmonių kalbų, nenorėčiau liesti šios temos.
Suprantama… Lengvai radai savo vietą užsienyje?
Gal iš pradžių tik buvo nejauku. Bet vyras labai padėjo jaustis savai ir laimingai. Na, ir aš nesėdėjau rankų sudėjusi. Kadangi gyvendama su pirmuoju vyru daug ko iš jo išmokau, ėmiausi fotografijos. Pradėjau fotografuoti kaimynystėje gyvenančius žmones. Man neblogai sekėsi. Ir dar esu vizažistė. Bet netrukus mano vyras gavo pasiūlymą darbuotis Belgijoje ir mes išvykome.
O ką veikei Belgijoje?
Belgijoje aš nieko neveikiau. Auginau mūsų dukrelę Sofiją.
O paskui kur likimas nubloškė?
Po metų mudu su Holger sprendėme dilemą – ar grįžti Vokietijon, ar važiuoti į Maljorką, kur jis buvo gavęs verslo pasiūlymų.
Pasirinkote Maljorką.
Niekur taip gerai nesijaučiu, kaip Maljorkoje. Gamta, saulė ir smaragdinė jūra… Visada puiki nuotaika. Kadangi mano mažoji labai guvi mergaitė, tai aš susiradau vaikų vokiečių modelių agentūrą OTBT. Nusiunčiau savo darytas nuotraukas ir mus pasikvietė pokalbio. Susitikusi su savininke, papasakojau apie savo domėjimąsi fotografija ir kad darau profesionalų makiažą. Agentūros savininkei labai trūko tokio žmogaus ir ji man pasiūlė tapti jos padėjėja. Ir šalia šio darbo man dar buvo pasiūlyta būti modeliu senior-classics agentūroje.
Tai esi nepriklausoma moteris?
Iš dalies taip. Niekada negalėčiau sėdėti vyrui ant sprando ir laikyti ištiestą ranką, kad į ją įmestų pinigėlių. Kiek turiu galimybių, kiek sugebu, visą laiką savo poreikiams užsidirbu pati.
Lietuva netraukia?
Patikėk, tikrai ne. Atgal negrįšiu.
Kodėl?
Lietuvoje žmonės labai pikti ir pavydūs. Čia negali garsiai pasakyti, kad esi laiminga. Tapsi priešu. Lietuviams patinka nelaimingos, ašarojančios moterys. O aš noriu garsiai džiaugtis, kaip man gera šalia Holger, kad mes mylime vienas kitą. Aš visą laiką noriu šypsotis ir sulaukti šypsenų iš kitų.
Ingrida Albrechtienė
„Vakarų ekspresas”