Bausti negalima pasigailėti II

„Aš nepritariu smurtui prieš vaikus, tačiau straipsnyje (praėjusį šeštadienį šiame puslapyje. – Aut.past.) rašoma vien tik kaip blogai vaikus bausti. Pasiūlykite, kaip su vaikais susikalbėti, pasakykite tą stebuklingą receptą. O gal manote, kad vaikams viskas galima, kad jie gali galvomis eiti?.. Laura“

Jeigu kas nors rašytų tėvams stebuklingą receptą, kaip susikalbėti su vaikais, manau, jis būtų toks: „Būkite kantrūs ir išmintingi“.

Tačiau visi suprantame, jog tėvų kantrybė – ne begalinė, o išminties nenusipirksi kartu su laikraščiu. Stebuklingų receptų nėra, universalių susikalbėjimo būdų taip pat nėra ir nėra tobulų tėvų. Kad ir kaip mylime savo vaikus, visi kartais supykstame ir prarandame savitvardą. Tačiau jeigu tėvai laikosi nuostatos, kad su vaikais reikia kalbėtis gražiuoju, be smurto ir pažeminimų, ne kariauti, o tartis, ne reikalauti besąlygiško paklusnumo, o suprasti jų elgesio motyvus, atlygis anksčiau ar vėliau ateina. Atlygis yra vaikų palankumas ir pasitikėjimas. Atlygis ir yra „susikalbėjimas“.

Nesusikalbėjimas su vaikais, manau, yra suaugusiųjų problema, ne vaikų.

Kai jie eina galvomis

Kai jie eina galvomis, mes prarandame savitvardą, o sykiu ir sveiką nuovoką. Imame priekaištauti, grasinti, įžeidinėti, kartais ir suduodame. Vieni, pykčiui praėjus, gailimės, kiti – manome, kad esame teisūs.

Suprantama, tėvai turi teisę supykti, kai vaikas prasižengia. Net ir vaikas tai supranta. Pykime, tačiau nebūkime žiaurūs – nemuškime, neignoruokime ir nesišvaistykime žodžiais, kertančiais žemiau juosmens.

Imkime tipiškas konfliktines situacijas su vaikais. Išeitys visada būna dvi: karas arba derybos. Ir čia ne jų, o mūsų valia rinktis.

Situacija: pridirbo

Įsivaizduokite, jog įėjusi į svetainę, jūs išvystate trejų metukų dukrelę lūpų dažais „tapančią“ ant sienos.

Pirmas impulsas – griebti jai iš rankų lūpdažius ir šaukti: „Tu labai bloga mergaitė!“, pliaukštelėti per sėdynę ir įstumti į vaikų kambarį. Vaikas verks, o jūs susinervinusi valysite sieną.

Bet jeigu jūs susitvardysite, tai pasielgsite kitaip. Jūs ramiai pasakysite: „Tikriausiai tu nežinojai, kad piešti ant sienos – negalima. Piešti galima tik ant popieriaus. Piešti galima tik su pieštukais arba flomasteriais, o lūpų dažai tinka tik lūpoms dažyti. Dabar tu tai žinai ir niekada taip nebedarysi“. Jūs atnešite mazgotę, vandens ir muilo. „Dabar sieną tau teks nuvalyti, nes ji atrodo negražiai. Ant popieriaus tavo piešinys būtų kur kas gražesnis. Aš jį būčiau pakabinusi ant sienos. Nuvalykime, o tada susirasime pieštukus, popieriaus ir kartu nupiešime paveikslą…“ – arba panašiai.

Suprantama, šunybę iškrėtęs vaikas nusipelno kritikos. Tačiau kritika efektyvi tik tuomet, kai ji konstruktyvi ir draugiška, o ne agresyvi.

Kai į blogą vaiko poelgį mes sureaguojame pykčiu ir įžeidinėjimais, vaikas į tai atsako kitu blogu poelgiu. Tuomet atmosfera kaista, mes grebiamės grasinimų ir bausmių, ir ratas užsidaro.

Situacija: „Noriu“

Tokį vaizdą labai dažnai galima išvysti parduotuvėje. Vaikas kaulija nupirkti žaislą arba saldainį, o mama barasi: „Tau dar maža žaislų? Jau nebeturi kur jų dėti! Aš atėjau čia pirkti maisto! Vis tiek tu viską sulaužai!..“ – ir taip toliau.

Bet galima ir kitaip: „Tu matai naujus žaislus – ir jų nori, aš suprantu. Kai aš matau naują suknelę – irgi jos noriu. Bet visiems norams patenkinti neturime pinigų. Šiandien nepirksime nei žaislų, nei suknelių. Bet aš galiu tau skirti du litus. Tu pasirink, ką už juos nusipirkti: išeitų šokoladukas arba užrašų knygelė.“

Kai mes ko nors prašome sutuoktinio arba viršininko, tikimės teigiamo atsakymo. Mažų mažiausiai – supratimo. O vaikui, net neišklausę jo iki galo, skubiai atkertame „Ne!“. Juk visada įmanoma atsakyti „taip“, o paskui išvardyti išlygas. „Ar galima saldainį?“ – „Taip. Kai pavalgysi pietus.“ „Ar galiu pasidažyti lūpas?“ – „Taip. Bet neryškiai.“ ir t.t. Pirmiausiai – „taip“, o paskui – „bet“.

Teigiamas atsakymas sukelia palankumą.

Situacija: trukdo

Dar viena dažna situacija. Mama su mažyliu svečiuojasi pas draugę. Jos ilgai kalbasi. Vaikas tampo mamą už rankovės ir bando atkreipti į save dėmesį tol, kol ši praranda kantrybę: „Ar tu negali pabūti penkias minutes ramiai ir nelįsti man į akis?! Nematai, kad kalbuosi! Kodėl tu man amžinai lipi ant galvos!“ Vaikas verkia, mama susinervinusi.

Nereikia laukti, kol kantrybė baigsis. Vaikas kažką sako – paprašykite jo: „Aš pabaigsiu savo pasakojimą, o tada tu pasakysi, ką norėjai, gerai?“

Kalbėdami su vaikais šiurkščiai, gero tono neišmokysime. „Pasakyk tetai „laba diena“! Nemoki pasakyti „ačiū“? Liežuvį prarijai?, Nesikišk, kai aš su kuo nors kalbu!“… Juk taip suaugusieji moko vaikus mandagumo…

Situacija: pyksta

Mažylis pyksta. Jis prieina prie sesers ir spiria jai į koją. Mama: „Oi koks negeras vaikas! O jeigu aš tau spirčiau – tau patiktų? Tuoj pat liaukis, arba gausi diržo!“ Berniukas neklauso. Toliau galite įsivaizduoti patys.

Pradėkime dar kartą. Mažylis pyksta. Spiria sesei. Mama: „Kartais būna taip pikta, kad norisi kam nors įspirti. Bet žmogui spirti negalima. Jeigu labai nori, gali spardyti pagalvėlę. Gali paimti pagalvėlę ir mesti ją į sesę. Nori pažaisti pagalvių karą?“ Mama sviedžia pagalvę į sesę, ši – atgal. Vaikai juokiasi. Mažylio pykčio kaip nebūta.

Situacija: savivaliavo

Kartą svečiuodamasi pas draugus ne savo noru tapau tėvo ir sūnaus konflikto liudytoja. Paauglys nepasiklausęs paėmė pasivažinėti tėvo mašiną. Tėvas jį pasikvietė ir svetimų žmonių akivaizdoje paklausė: „Gal tu debilas!?“ Nejaukioje tyloje visi tarsi laukėme atsakymo. O ką galima atsakyti į tokį klausimą?..

Tėvas paklausė antrą ir trečią kartą to paties, tik pikčiau. Galų gale sūnus atsakė: „Tu pats debilas“. Tėvas trenkė jam per veidą, ir berniukas išbėgo iš namų. Svečiai nesmagūs išvyko namo.

Puolimas visada provokuoja atsakomąjį puolimą. Nesvarbu, kokia priežastis, vis tiek neverta pradėti karo, nes kare nebūna laimėtojų.

Ką tėvui reikėjo daryti šiuo atveju? Manau, reikėjo palaukti, kol išvažiuos pašaliniai žmonės, tada pasikalbėti su sūnumi. Pagalvoti, kaip patenkinti berniuko norą vairuoti, kad tai niekam nesukeltų pavojaus. Juk neuždrausi norėti… „Tu gali vairuoti man sėdint šalia, mes galime kartu pasivažinėti tam skirtoje aikštelėje sekmadieniais“ ar pan.

Situacija: pavėlavo

Paauglė dukra iš gimtadienio parėjo valanda vėliau, nei tėvai leido. Jūs galite jai išrėžti: „Jeigu tu dar kartą taip padarysi, aš tave pritrenksiu, pamatysi“. Bet ką darysite kitą sykį, kai dukra vėl pavėluos? Pritrenksite ar netesėsite pažado? Ir taip, ir taip negerai. Tai gal verčiau tokiais pažadais nesišvaistyti?

Manau, svarbiausia šioje situacijoje – pasakyti, kaip jūs jaučiatės, kai ji nepareina laiku: „Kai tu vėluoji, mane suima tokia baimė, kad atrodo, jog nebeištversiu“, „Kai tu nesilaikai žodžio, aš taip ant tavęs pykstu, kad galėčiau sudaužyti visus indus“.

Pasakyti vaikui, kaip jūs jaučiatės, kai jis elgiasi blogai, yra daug veiksmingiau nei priekaištauti ir bandyti sukelti jam kaltę: „Aš per tave gėriau vaistus, kitą kartą rasi mane ligoninėje!“. Paaugliai yra kur kas jautresni, nei mes manome. Tik kai mes juos puolame, jie užsirakina visas duris.

Situacija: meluoja

Vaikas, klausiamas apie pažymius, meluoja.

„Kur tavo pažymių knygutė?“ – „Palikau mokykloje.“ Kitą dieną – tas pats. „Kur tavo pažymių knygutė?“ – „Aš jos nerandu. Kažkur pamečiau.“ –

„Tu meluoji! Aš žinau, ko prisidirbai! Mokytoja man skambino! Tu paskutinis kvailys, nuvarysi mane į kapus! Negaliu tavęs matyti!“ – ir pan.

Kodėl jis meluoja? Todėl, kad žino, jog už tiesą bus nubaustas. Jis meluoja savigynos tikslais.

Norite iš vaiko sąžiningumo? Tuomet būkite pasirengę išgirsti nemalonią tiesą. Iš jūsų reakcijos vaikas padarys išvadą, ar verta būti sąžiningam.

„Žinau, kad turi problemų. Man skambino tavo mokytoja. Pasitarkim, ką galima padaryti. Nėra padėties be išeities.“

Jeigu jūsų tikslas – išlieti savo pyktį, tuomet, žinoma, pamokslaukite. Jeigu norite vaikui padėti – kartu su juo kurkite veiksmų planą. Tai efektyviau.

Situacija: netobulas

Visų situacijų neaprašysi. Kiekvieną kartą tenka improvizuoti. Tačiau principai, pagal kuriuos derėtų bendrauti su vaikais, yra visiškai aiškūs:

Nekritikuoti agresyviai. Būti draugiškiems.

Nedrausti vaikui norėti. Paaiškinti galimybes ir leisti pasirinkti.

Neignoruoti. Parodyti, kad jo buvimas svarbus.

Leisti vaikui pykti. Pasiūlyti būdą, kaip tą pyktį išlieti nepadarant kitam žalos.

Neprovokuoti puolimo. Tartis.

Negrasinti. Kalbėti apie savo būseną.

Nepamokslauti. Ieškoti išeities.

Nebūti vaikui teisėju. Būti advokatu.

Vaikas – ar trejų, ar dešimties, ar šešiolikos metų – žinoma, nėra angeliukas (na, nebent kai miega), jis nuolat kelia mums rūpesčių. Bet netgi tada, kai prasikalsta ir mus nuvilia, jis turi žinoti, kad yra besąlygiškai mylimas.

Juk ir mes, tėvai, nesame tobuli, ir mes kartais „prisidirbame“, tačiau, nepaisant to, iš savo artimųjų tikimės supratimo ir meilės.

Jeigu jūs manote, kad neįmanoma susikalbėti su vaiku, tai leiskite paklausti: kaipgi jūs susikalbate su suaugusiaisiais? Ką jūs darote, kai nesutampa norai, išsiskiria nuomonės, kai kas nors elgiasi ne taip, kaip jūs tikitės, kai pyksta, eina galvomis? Juk nepuolate jų mušti?

Vaikai yra daug sukalbamesni, nei mes manome. Bėda ta, kad suaugusieji neturi laiko, noro ir kantrybės su jais kalbėtis.

Andromeda Milinienė

„Vakarų ekspresas“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Šeima ir namai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.