SOS vaikų kaimas – našlaičių globos įstaiga, nepanaši į kitas, analogiškas. Tai tikrieji ir vieninteliai namai 64 tėvų ar jų globos netekusiems vaikams. Dar 18 globotinių gyvena kaimo jaunimo namuose. Per 10 veiklos metų SOS vaikų kaimas į savarankišką gyvenimą išlydėjo 9 jaunuolius. Jie čia buvo radę meilę ir šilumą, užsigydė skaudžias praeities žaizdas, įgijo įgūdžių išgyventi šiandieniniame pasaulyje.
Sklinda šiluma ir jaukumas
Ankstyva popietė. SOS vaikų kaime tylu. Mažieji – čia pat esančiame darželyje miega popiečio miegą, vyresnieji – dar mokyklose. Pasijunti lyg pasakų šalyje: abipus ramios gatvelės išsidėstę 12 žalumoje skendinčių ryškiaspalvių namelių. Šalia jų džiūsta skalbiniai, priebučiuose sugrįžtančių šeimininkų laukia dviračiai.
Vieno namo duris svetingai praveria mama Liudmila. Pakvimpa kepamais blynais. Čia gyvena 6 vaikai – sesutės Elena ir Kristina bei jų brolis Vytas (dar du jų broliai Deividas ir Saulius neseniai apsigyveno kaimo jaunimo namuose), Justina, Renata ir Darius. „Panelės, ar girdite?” – šūkteli Liudmila, tačiau iš antro aukšto, kur yra vaikų kambariai, sklindanti garsi muzika užgožia jos balsą. Justina ir Elena ją nutildo tik pamačiusios svečius.
Elena kviečia apžiūrėti savo kambario, kuriame įsikūrusi kartu su Renata. Pirmiausiai parodo savo augintinius – tris žiurkėnus. „Man labai patinka gyvūnėliai”, – sako ji. „Dar turime ir jūrų kiaulyčių, katinų, yra ir šuo. Tikra ferma”, – nusijuokia Liudmila, nedraudžianti laikyti augintinių, tačiau vaikai patys turi jais rūpintis ir prižiūrėti.
Užeiname ir į berniukų kambarį, kuriame į akis krenta tvarka ir švara. Vytas ir Darius dar mokykloje. Apie tai, kad čia vyriška buveinė, liudija Vyto ant sienos sukabinti plakatai su motociklais ir kitokia technika. Liudmila patikina, kad visi kambarius tvarkosi patys. Kartais dėl tvarkos tenka ir apsipykti, ir net sankcijų imtis.
Dieną ir vakarais gyvenimas verda erdvioje svetainėje. Šalia židinys, prie kurio mėgsta susiburti visa šeima. Sofa ir foteliai, išrikiuoti priešais naują modernų televizorių, kuris įsigytas iš šeimos santaupų, retai būna tušti. Kompiuteriu, stovinčiu ant rašomojo stalo svetainės kampe, naudojasi visi, kam tik prireikia – ir mama, ir vaikai.
Penketukas iš Kauno ir kiti
Liudmila Ramanauskienė SOS mama tapo prieš 10 metų. Buvusi pedagogė, užauginusi savo vienintelę dukrą, seniai išsiskyrusi su vyru, panoro užsiimti prasminga veikla. Smulkutė, vietoje nenustygstanti moteris apsidžiaugė, kai ją priėmė dirbti į SOS vaikų kaimą. Su užsidegimu ėmė rinkti vaikus į savo šeimą.
Į jos akiratį pakliuvo penketukas iš Kauno. Dvi sesutės ir trys broliai, mirus jų tėvui ir močiutei, o motinai staiga dingus, liko visai vieni. Pusmetį jais rūpinosi vyriausiasis, kuriam tuomet buvo tik aštuoneri, o mažiausiam – treji. Į vaikų globos įstaigą pateko ligoti, purvini, išbadėję. Mažesniuosius buvo rengiamasi atiduoti įvaikinti užsieniečiams. Liudmilai suspaudė širdį, kad šeima bus išdraskyta, išsisklaidys po pasaulį.
Justinos tėvas mirė, o mama prarado butą. Nebeturėjo kur auginti dukters ir ji pateko į SOS kaimą. Paauglė bendrauja ir su tikrąją mama, ir vyresniais broliu bei seseria, jos šeima.
Darius ir Renata – jaunų, dar nepilnamečių mamų pagimdyti ir pamesti vaikai. Renatai buvo tik trys mėnesiai, kai iš mamos, atnešusios ją į SOS vaikų kaimą, rankų ją paėmė Liudmila. Renatos mama, gyvenanti netvarkingą gyvenimo būdą, vėliau pagimdė dar 4 vaikus, tačiau nė karto neaplankė pirmagimės. Neseniai pirmą kartą su savo motina susitiko Darius. Pažadėjusi jį lankyti moteris dingo.
Kasdieniai džiaugsmai ir rūpesčiai
Liudmila galėtų valandų valandas pasakoti apie savo vaikus. Justina labai mėgsta siūti, pati sau modeliuoja drabužius. Rudenį šešiolikmetė išvažiuoja mokytis į Radviliškį. Ji ketina tapti siuvėja. „Gal greičiau užaugs, reikia išmokti savarankiškumo”, – aiškina pasirinkimą studijuoti toli nuo namų Liudmila.
Elena labai gražiai piešia, lanko keramikos būrelį, taip pat moka siūti. Tačiau mokslai jai ne prie širdies. „Gal dar susiims, kad galėtų gyvenime pasiekti daugiau. Aišku, ne tai svarbiausia, svarbu, kad būtų geras žmogus, kad turėtų specialybę, susirastų darbą, save išlaikytų”, – nepraranda vilties mama.
Šeimos pagrandukas Darius, kuriam dabar devyneri, svajoja būti krepšininku – lanko Š.Marčiulionio krepšinio mokyklą.
„Greitai vaikams atostogos. Mano dukra (ji augina tris vaikus) turi namą netoli Vilniaus, sode, šalia ežero. Tai mes ten visi kartu leidžiame vasaras. Jaučiamės kaip viena šeima. Vyresnieji vasarą ne tik poilsiaus, bet ir padirbės. Vytas su Elena triūs čia, kaime, padės žolę pjauti, aplinką tvarkyti”, – pasakoja Liudmila.
Dalį savo uždirbtų pinigų vaikai raginami taupyti. Kiekviename kambaryje yra po muzikinį centrą – juos vaikai įsigijo už santaupas. Šioje globos įstaigoje galioja tvarka, kad trečdalį savo uždarbio reikia atidėti į sąskaitą, kurioje kaupiami pinigai būstui.
Penketukas turi Kaune butą, tačiau toks apleistas, kad langai ir durys užkalti. Mama svajoja, kad atsiras gerų žmonių, kurie padės jį suremontuoti – bent keli vaikai turėtų stogą virš galvos pradėję gyventi savarankiškai. Mat tegu ir taupant, padedant rėmėjams sukaupti lėšų būstui labai sudėtinga.
Šį savaitgalį laukia ypatinga šventė – šeimos mažieji eis Pirmosios komunijos. Po to sode keps dešreles, gros muzika. Pasikvies vaikų gimines, draugus iš kitų šeimų, klasės. „Visai taip pat, kaip bet kurioje šeimoje. Tik tėvelio nėra, nebūna kam pabarti”, – juokauja SOS mama.
Atsitiesia sulaužytos sielos
Užveriame šio mažo namų pasaulio duris. Kaimelio gatvėje daugėja vaikų. Edgaras su Kostu gainioja krepšinio kamuolį. „Greitai atostogos”, – džiūgauja berniukai. Prie gretimo namelio sode po žydinčiais medžiais dvi mergytės skuta bulves. Susipažįstame – Sandra ir Aistė pasigiria, kad pietums bus bulvių plokštainis, kurį labai mėgsta.
Jų mama Vanda kartu su kitais vaikais Andriumi ir Laisvyda apžiūrinėja savo valdas. Greitai sunoks raudonieji serbentai. Bet jai ir vaikams labiau patinka gėlės, dekoratyviniai augalai. „Kai prieš 11 metų čia apsigyvenome, žėlė usnynai, kelmai kėpsojo. Dabar net nežinau, kiek dešimčių augalų ir gėlių čia auga. Vaikai irgi pamėgo kurti grožį, kartu tai ir darbinis auklėjimas”, – sako Vanda.
Jaunatviška šviesiaplaukė moteris – buvusi klaipėdietė, vienos švietimo įstaigos vadovė pasakoja, kad į SOS vaikų kaimą ją atvedė širdies balsas – apkarto darbas su popieriais, norėjosi kitokios veiklos. Vienintelis sūnus užaugo, išvyko su šeima gyventi į JAV. Vanda kasmet jį ten aplanko vasarą, per atostogas.
„Tai tarsi Dievo dovana tiems, kuriems likimas lėmė čia gyventi. Daugelio sielos sulaužytos. Nemaniau, kad bus taip sunku, bet aš laiminga, kad esu čia, kad galiu padėti jiems atsitiesti. Laisvyda, augusi pas asocialią mamą, buvo susigūžusi, nepasitikinti niekuo. Dabar mergaitė pražydo. Mokosi pramoginių šokių, gimnastikos”, – su meile pasakoja mama.
Atsiveria naujos galimybės
Pasak „SOS vaikų kaimo” direktoriaus Dainiaus Miežio, jo vadovaujama įstaiga vykdo ypatingą misiją – tėvų netekusiems ar paliktiems vaikams suteikia tikrus namus ir šeimą, meilę, saugumą, galimybę lavintis ir tapti visaverčiais visuomenės nariais. Likimo nuskriaustiesiems padedama nugalėti paauglystės sunkumus, ištaisyti charakterio ydas, pasirinkti palankesnį likimą.
SOS mamos – tai moterys, kurios skiria gyvenimą joms patikėtiems vaikams. Jos yra šeimų „galvos”, savarankiškai tvarko namų ūkį bei joms skirtą biudžetą, visą laiką gyvena su vaikais, išskyrus vieną laisvą dieną per savaitę bei atostogas vasarą. Asmeniniam gyvenimui laiko beveik nelieka. Todėl joms keliamas reikalavimas – jų vaikai turi būti suaugę, o jos pačios vienišos.
Kiekvienoje iš 12 kaimo šeimų auga po 5 – 8 vaikus. SOS namas yra nuolatinis jų būstas, kol tampa pajėgūs gyventi savarankiškai. Tai jiems padaryti kur kas lengviau nei kitų globos namų globotiniams, pabrėžia D.Miežys: „Jie žino, kad pinigai nekrenta iš dangaus – juos reikia uždirbti, taupyti, turi savo pareigas, mato, kaip tvarkosi mamos. Kartu įgyja būtinus savarankiškam gyvenimui įgūdžius”.
„SOS vaikų kaimą” įkūrė ir jo veiklą iš dalies finansuoja tarptautinė organizacija „SOS – Kinderdorf International”. Kiekvienas vaikas gauna iš valstybės globos išmoką – 500 litų per mėnesį. Likusi biudžeto dalis – tarptautinių organizacijų, verslininkų, žmonių labdara. Ypač reikalinga parama kaimo jaunimo namuose pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius žengiantiems 18 jaunuolių – darbo vieta.
Giedrė Budvytienė