„300“ – akinančių vaizdų triumfas

Štai taip. Per šešiasdešimt dienų už šešiasdešimt milijonų JAV dolerių nufilmuotas kino produktas pasaulio kinuose jau surinko daugiau nei 300 milijonų JAV dolerių. Už JAV ribų „300” daugelyje šalių startuoja tik dabar.

Kino kritikai nesispjaudo ir nerėkia, kad tai grynai dirbtinis kinas. 90 procentų veiksmo nufilmuota šalia mėlyno, 10 procentų šalia žalio ekrano. Gyvam filmavimui natūralioje aplinkoje sugaišta vos viena vienintelė diena. Visa kita – tobulai nušlifuoti vaizdo efektai. Kažkas suskaičiavo, kad jų – net 1300, o gal ir daugiau. Kita vertus, greitas filmavimas nulėmė ilgą montažo procesą. Režisierius Zakas Snaideris ( įkvepiančio „siaubiako” „Negyvėlių aušra” autorius) su montažo komanda ir kompiuterinių efektų meistrais darbavosi lygiai metus. Įvaldė Frenko Milerio komiksų stilių ir ištobulino „Nuodėmių miesto” vaizdų dėliojimo techniką.

Z.Snaideris iškart nuramino istorikus, paskelbdamas, kad nesieks tikroviškumo. Tiesiog interpretuos garsųjį spartiečių mūšį kaip įmanoma efektingiau. Visi herojai atrodys kaip sunkiosios atletikos čempionatui besirengiantys titanai. Pusdieviai, sutverti karui iki paskutinio kraujo lašo. Tarsi nužengę iš pompastiškų ankstyvųjų amžių paveikslų. Vaizdai – didingi, nukrypimų į šalis atsisakyta. Epicentras – reginys, kuris susprogdintų akių obuolius.

Kaip tarė, taip ir padarė. Vaizdai… Na, juos apibūdinti labai sunku, reikia pamatyti. Tai ne šiaip įspūdinga kompiuterinė grafika. Tai atskiras pasakiškas pasaulis, alsuojantis nesumeluota tikrove ir galybe. Visus išankstinius nusistatymus apie dirbtinį kiną tenka pamiršti užsižiopsojus į pamišėlišką „300” tempą. Keli esminiai sakiniai, svaiginantys peizažai, ir esi užrakinamas žiaurių kautynių pasaulyje.

Taigi… kautynės. Ko gero, pavydo seilę čia turėtų nuryti ne tik visų vidutiniškų istorinių kino epų kūrėjai, bet ir pats Piteris Džeksonas, kurio „Žiedų valdovo” trilogijos mūšių įspūdžio iki šiol niekam nebuvo pavykę nugalėti. Vis dėlto dabar prieš mus naujas čempionas – Z.Snaideris.

Spartiečių ir persų skerdynės – tas reginys, kurį galima žiūrėti daugybę kartų. Efektui pasiekti naudojami visi šiuolaikinio kino „pribumbasai”. Ir taip tiksliai, kad žiūrėdamas plauki vaizdais, kai kur bijodamas nuskęsti. Režisierius meistriškai valdo atmosferą. Sulėtina, pagreitina kadrus. Kartais trumpam apmiršta. Leidžia atsikvėpti prieš naują audrą. Kai ši užgriūna, laiko dairytis į šonus nebėra. Tave įsiurbia į ekraną ir išsiurbia visus syvus. Galva sukasi ratais.

Škotas Džerardas Batleris („Operos fantomas”, „Lara Kroft”) pagaliau sulaukė savo šlovingojo vaidmens, nors vienu metu atrodė, kad į pačią Holivudo viršūnę taip ir neprasimuš. Jis ir kiti spartiečius bei persus vaidinantys aktoriai stabilizuoja gyvo ir negyvo vaizdo pusiausvyrą. Todėl viskas ekrane yra įtikinama, įspūdinga ir stebuklinga.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.