Estijoje nacionaline žuvimi išrinkta strimelė.
Norėtųsi aptarti, kokia žuvis Lietuvoje galėtų tapti nacionalinė.
Strimelės nuo senų laikų yra mėgstamos Estijos žuvys. Kasmet jų Estijoje sugaunama per 40 tūkst. tonų. Konkurse pagrindinė strimelės konkurentė buvo ežero lydeka. Strimelė papildė Estijos nacionalinių simbolių derinį. Jame, be herbo ir pagrindinių – mėlynos, juodos ir baltos spalvų, yra rugiagėlė, klintys ir šelmeninė kregždė.
Kaimynų latvių simboliai – nacionalines raudoną ir baltą spalvas turinti boružė, didžiagraižė ramunė. Iš paukščių latvių simboliais gali būti baltoji kielė, baltasis balandis ar jūrinis erelis. Jiems atskiruose regionuose pirmenybė teikiama skirtingai. Nacionalinės žuvies latviai neturi.
Lietuvoje populiarius baltuosius gandrus kaip nacionalinį simbolį taip pat išsirinko Vokietija ir Armėnija. Gandrą nacionaliniu paukščiu norėtų paskelbti ir baltarusiai. Mūsų rūtelės, raudonosios aguonėlės, ąžuolai ir liepos ne mažiau populiarūs kitose Vidurio Europos šalyse.
Norvegų nacionalinis paukštis – vandeninis strazdas, o kai kuriuose regionuose net ir kormoranas, suomių – gulbė giesmininkė ir žuvėdra, danų – dirvinis vieversys ir gulbė nebylė.
Gyvųjų nacionalinių simbolių rinkimo konkursai pasaulyje rengiami nuo 1960 metų, kai Japonijos sostinėje vykusioje XII tarptautinėje paukščių apsaugos taryboje pateiktas siūlymas dėl populiaraus gyvūno rinkimo.
Žuvys nacionaliniais simboliais pradėtos rinkti palyginti neseniai. Žuvų rinkimus pradėta rengti atsigaunant pramoginei žūklei Baltijos jūroje.
Nemuno įžymybės
Žuvų populiarumas įvairiuose mūsų šalies regionuose skirtingas.
Keistos išvaizdos upinės nėgės arba devynakės labai vertinamos Nemuno žemupyje. Jos populiarios ir Rygos įlankoje. Nėgės gaudomos pintais vyteliniais bučiukais. Anksčiau buvo statomi žvejybos įrenginiai, vadinami nėginiais vartais. Pavasarinės nėgės, skrudintos ant specialių grotelių, buvo gegužės iškylų delikatesai. Lietuvos gilumoje nėgės mažai žinomos.
Nemuno vidurupyje yra daug gražių su žvejyba susijusių tradicijų. Pavyzdžiui, Veliuonos herbe yra keturdantis karpis, Karmėlavos herbe – dvi viena virš kitos suguldytos žuvys. Atskirai primintini žiobriai. Tai – sezoninės žuvys, kurios neršti kilo į Nemuno vidurupį. Ties Jurbarku, Smalininkais, Kriukų kaime nuo prieškario gyvuoja „Žiobrinių tradicija”.
Kitos populiarios vidaus vandenų žuvys yra ešeriai, sterkai ir pūgžliai. Bet juos populiarumu pranoksta Kuršių mariose sugauti ir Rusnėje, Nidoje bei Juodkrantėje išrūkyti karšiai. Vokiečių laikais šios žuvys nevertintos, nes turėjo daug kaulų.
Ungurių karaliai
Kuršių nerijos kurortinėse gyvenvietėse paklausūs rūkyti paprastieji unguriai.
Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir kai kuriose kitose šalyse unguriai nevertinami, nes tai – dumble gyvenančios ir dvėseliena mintančios gyvatiškos išvaizdos žuvys.
Buvę Rytprūsiai, Vokietija, Švedijos regionai labai vertina ungurius. Švedijos Skanės regione kasmet nuo rugpjūčio vidurio iki šv. Martyno (rugsėjo vidurys) rengiamos ungurių šventės. Netgi renkami ungurių karaliai. Jais tampa plikomis rankomis iš statinės daugiausiai ungurių ištraukę vikruoliai.
Lietuvoje pirmenybė labiau teikiama lydekoms ir vėgėlėms. Lydekos ypač populiarios Vidurio Lietuvoje. Jos, kaip pamaryje upinės plekšnės, dėl kryžiaus piešinio ant viršugalvio vadinamos „pateptosiomis žuvimis” arba „Marijos žuvele”. Nors argumentų rinkti lydeką kaip nacionalinę žuvį yra daug, ne mažiau jų aptiksime kaimyninėse šalyse. Pavyzdžiui, prisiminkime rusų pasaką „Lydekai paliepus”.
Rytų Lietuvos giliavandenių ežerų populiariausios lašišinės žuvys yra seliavos. Jos atvaizduotos Sudeikių miestelio (Ignalinos rajonas) herbe.
Menkės – „varguolių karpiai”
Strimelės arba silkelės taip pat galėtų būti išrinktos mūsų šalies nacionaline žuvimi. Lietuvoje silkės yra tradicinis pasninko maistas. XX a. Šiaurės Lietuvoje rūkytos silkės buvo didelis gardumynas.
Pajūryje silkelės pasirodo balandį, jų nerštavietės mūsų pakrantėje atsirado pastačius betoninius uosto įplaukos įtvarus – molus.
Populiarios mūsų pajūryje ir menkės. Jos populiarumo apogėjų išgyvena pastaruosius dvidešimt metų. Sumažėjus jų bandai Baltijoje, suvaržyta žvejyba ir pakilo kainos. Menkių vartojimo tradicijos mūsų krašte yra skurdžios. Žinomas dar menkai ištirtas faktas, kad XX a. šeštąjį dešimtmetį atsirado naujieji menkių žvejybos ir valgymo tradicijų propaguotojai, vadinami „treskojedai”.
Mūsų pajūryje suklestėjus pramoginei žūklei, menkės yra pagrindinis siektinas pramogautojų laimikis.
Latvijoje ir Lenkijoje yra menkes menkinančių posakių. Jos vadinamos „prasčiokų lašišomis” arba „valstiečių karpiais”. Tačiau Lenkijoje Helos pusiasalyje pradėti rengti Menkių festivaliai, Vokietijoje vyksta Menkių savaitės.
Stintų ir plekšnių bendrija
Lietuvos pamaryje daug galimybių tapti simboline krašto žuvimi turi agurkais kvepiančios stintos ir upinės plekšnės.
Nepaisant Lenkijos folklore niekinamų posakių apie plekšnes, jos labiausiai atitinka pajūrio žvejojimo tradicijas ir yra labai mėgstamos. Plekšnė laikyta „laimės žuvele”, ji dar ir „Marijos, varguolių žuvelė”. Lietuvos ir Latvijos pajūryje yra net kelios sakmės, vaizdingai aiškinančios šios plokščios žuvies kilmę.
Derėtų prisiminti, kad mūsų pajūryje yra dar ir taurieji otai, kuriuos ne visi skiria nuo plekšnių.
Dėmesys stintoms padidėja viduržiemį, kai ant Kuršių marių ledo prasideda stintmetis. Anksčiau ant Kuršių marių ledo vyko baidomoji stintų žvejyba, vadinta bumbinamąja arba spurkinamąja žūkle. Senos stintų žvejybos tradicijos, buvusios primirštos, pastaruoju metu vėl prisimenamos. Apie tokią žvejybą pagal vokiečių rašytojo Holgerio Drachmano novelę „Romanas kopose” 1983 metais sukurtas Algimanto Puipos filmas „Moteris ir keturi jos vyrai”.
Stintos ne mažiau populiarios ir pietinėje Švedijoje. Pavasarį iš Chetelveno upės išplaukus ledams, netoli Niukrupos kaimo gaudomos stintos, vyksta vietos žvejų šventė.
Nuo 2004 metų ir Palangoje pradėtos rengti stintų šventės. Žinant plekšnių populiarumą, manau, šventės organizatoriai turėtų truputį patobulinti šventės idėją ir švęsti Stintų ir plekšnių festivalį. Ne veltui prieškarį sakyta: „Pukiai (pūgžliai), plekšnės ir stintikės šok ant kranto kaip padykę”.
Vandens užterštumo rodikliai
Yra žuvų, kurios yra tarsi vandens švaros simbolis. Atlantinis eršketas tapo Europoje saugomų žuvų simboliu. Šios labai vertingos žuvys jau beveik išnyko. Karūnuotas eršketas atvaizduotas Piluvos (Baltijsko) herbe, nes čia buvo didžiausias regiono eršketų paruošų centras.
Kuršių mariose ir Nemuno vidurupyje iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio apie šias įspūdingo dydžio keistos išvaizdos žuvis sklandė legendos. Už jas mokėti didžiuliai pinigai.
Kuršių marių simbolis buvo ir mažosios perpelės. Paskutiniaisiais XX a. metais jos buvo išnykusios. Tačiau, švarėjant vandenims, jų būriai natūraliai atsikūrė. Perpelės tarsi tapo Kuršių marių vandenų užterštumo rodikliu. Perpelių vertė pakyla gegužę, kai šių silkiažuvių būriai susitelkia ir per Klaipėdos uosto įplauką traukia į Kuršių marias neršti.
Kita rimta pretendentė į žuvų simbolius yra lašiša. Šios žuvys taip pat populiarios kituose Europos regionuose, ypač Danijoje, Vokietijoje ir Rusijoje. Švedijoje balandį Miorumo miestelyje (Blekingės regione) kasmet vyksta Lašišų festivalis, o Lenkijos Dygovo miestelyje 2006 metais pastatytas paminklas „Neršianti lašiša”.
Dabar Lietuvoje lašišų labai sumažėjo. Vienu metu jos buvo tauriausios pamario žuvys. Lašišų žvejybą kontroliavo valstybė, iš jų gauta daugiausiai pajamų. Kronikose rašoma, kad 1412 m. kryžiuočių ordino magistras Heinrichas fon Pflauenas, norėdamas iš Čekijos karaliaus išgauti jam palankų sprendimą, dovanojo tauro ragą, šachmatus ir keturias Kuršių marių lašišas.
XIX a. viduryje daugelio keliautojų aprašuose apie Rytprūsius minima Rusnės kultūrinė įžymybė – lašišinė užtūra. Į Rusnę pasižiūrėti lašišinės žvejybos buvo atvažiavęs Prūsijos kronprincas. Vertinga būtų ir klaipėdiečių nuomonė, kokias žuvis reikėtų rinkti krašto simboliu.