Motina, pasmaugusi du savo sūnus. Ar tai beprotybė, kurią paaiškinti galėtų tik psichiatrai, ar smurtas prieš vaikus Lietuvoje jau pasiekė tokį lygį, kad galime laukti ir daugiau panašių nusikaltimų. Apie tai kalbamės su Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausiuoju gydytoju vaikų psichiatru Linu Slušniu.
– Motinystės instinktas – vienas stipriausių gamtoje. Nejaugi galima motiną, pakėlusią ranką prieš savo vaikus, vadinti psichiškai sveika?
– Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tokia moteris gali ir nesirgti jokiomis psichikos ligomis. Tai reiškia, kad nusikaltimo metu ji suvokė, ką daro, todėl gali būti teisiama. Tačiau, be jokios abejonės, tokios moterys paprastai turi labai rimtų psichologinių problemų, dažnai būna emocionaliai degradavusios ar kenčia nuo priklausomybės alkoholiui.
Aišku, padariusias nusikaltimą jas būtina bausti ir izoliuoti nuo visuomenės. Tačiau daug svarbiau padėti tokioms šeimoms dar iki įvykstant tragedijai.
– Bet juk netgi tada, kai žmogus kreipiasi į specialistus dėl psichikos problemų, medikai neturi teisės tos informacijos niekam perduoti.
– Tačiau yra socialinės rūpybos skyriai, apylinkių inspektoriai, vaikų teisių apsaugos specialistai, mokyklos psichologai ir t.t. Jei visos šios tarnybos dirbtų sklandžiai ir efektyviai, smurtą prieš vaikus būtų galima smarkiai sumažinti. O tai daryti būtina kuo skubiau. Apklausos rodo, kad mes pasaulyje pirmaujame ne tik savižudybių skaičiumi, bet ir skriausdami vaikus. Jų neprižiūri degradavę gimdytojai, juos palieka išvažiuojantys į užsienį uždarbiauti tėvai, iš jų tyčiojasi bendraamžiai mokyklose, sparčiai „jaunėja” priklausomybės ligos, daugėja vaikų savižudybių, didėja ir nusikalstamumas tarp pačių vaikų. Reikia tikėtis, kad kraupi nelaimė Kelmės rajone, kai buvo nužudyti du broliukai, privers valdžią suvokti tikrąjį problemos mastą. Tuo labiau, kad ir visuomenės reakcija buvo labai emocionali. Užteko paskaityti tą komentarų laviną, kuri tiesiog užplūdo interneto svetaines. Tai sveikstančios visuomenės reakcija.
– Tačiau teko girdėti skeptikų, tvirtinančių, kad tai tik trumpalaikis masinės informacijos priemonių sukeltas ažiotažas.
– Nereikia norėti, kad visuomenės požiūris pasikeistų per savaitę. Argi prieš kokius dešimt metų per žinias pranešdavo apie tėvų sumuštą mažylį? Dabar mes bent jau išgirstame apie tai. Jau pamatome ir sunkiai sergančius, ir paliktus likimo valiai. Visuomenė, kaip ir žmogus, pereina įvairias vystymosi stadijas. Iki šiol buvome tarsi paaugliai, kuriems rūpi tik jie patys – prestižas, statusas, turtas. Silpnesnieji niekam nebuvo įdomūs. Kuo visuomenė brandesnė, tuo labiau ji ima vertinti vaikus. Net nebūtina minėti kokios nors Švedijos ar Japonijos. Neseniai teko domėtis daugiavaikėmis šeimomis Prancūzijoje – jos ten tokioje pagarboje, kad jau galima vadinti kultu. Prancūzai rimtai sunerimo dėl savo tautos išlikimo – taip sparčiai didėja imigracija ir mažėja vietinių gyventojų gimstamumas.
– Manote, kad ir Lietuvoje požiūris į vaikus pasikeis?
– Bent jau tikiuosi. 2005 m. oficialiai buvo užregistruota apie penkis šimtus vaikų, nukentėjusių nuo smurto, 2006 m. – tokių buvo jau 730. Tai atvejai, kai buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir vaikas iš tiesų pripažintas nukentėjusiu. Visgi nemanau, kad taip sparčiai daugėja smurto. Greičiau jau taip sparčiai daugėja viešumo šioje srityje. O tai pirmas žingsnis pokyčių link.