1512 metų pirmąją Velykų dieną ispanų jūrininkai horizonte pamatė ilgai lauktą žemę. Atrastoji šalis džiugino visžaliais augalais ir kvapiomis gėlėmis. Būtent jų garbei konkistadorų atradimas buvo pavadintas „Gėlių Velykomis” – ispaniškai tai skamba kaip „Florida”.
Taip jūrininkai dar kartą patvirtino seniai žiniomą aksiomą, kad gėlės ir Velykos neatskiriamos. Tik mes nebe visada pastebime tą ryšį. Pasinėrę į valgių gaminimą bei lakstymą po parduotuves pradedame pamiršti kitus Velykų simbolius. O be reikalo.
Velykos – džiaugsminga pavasario šventė. Ji skirta Kristaus prisikėlimui, tačiau jos šaknys – gilioje senovėje.
Jau prieš penkis tūkstančius metų judėjų gentys šiuo metų laiku švęsdavo gyvulių išginimo į laukus šventę. Jų dievai mirdavo kiekvieną žiemą ir prisikeldavo pavasarį. Vėliau šventė buvo susieta su žydų išėjimu iš Egipto ir pavadinta „Pesach” – tas žodis ir verčiamas kaip „išėjimas”.
Krikščionys, suteikę Velykoms kitą prasmę, atgaivino senuosius liaudies papročius. Tad kad ir kaip vertintume, Velykos buvo ir liks seniausia šventė. Ji simbolizuoja ne senatvę ir nykimą, o tikėjimą atgimimu. Ir, žinoma, atgimimas neįsivaizduojamas be gėlių.
Gamta kupina bundančios po žiemos miego gyvybės: žaliuoja kadagiai, gelsvai mirksi karklų kačiukai, brinksta beržų pumpurai, pražysta topoliai, medžiuose net springdami gieda paukščiai. Norisi šypsotis. Juk šventė!
Per Velykas dažniausios gyvos gėlės – narcizai ir hiacintai, žibuoklės ir karklų šakelės. Galima namus papuošti ir džiovintų gėlių kompozicijomis. Praėjusio amžiaus pradžioje jos buvo labai madingos. Naudotos įvairiausios medžiagos, dažniausiai – vaškuota marga drobė. Vienu metu buvo madinga stalą puošti egzotiškomis cukrinėmis gėlėmis – deja, jų gaminimo būdas jau pamirštas.
Be gėlių, naudoti džiovintų uogų ryšeliai, visokiausi žalumynai, kerpės, samanos, dažytos kriauklelės bei plunksnelės, įvairiaspalviai kaspinai. Iš visų tų medžiagų daryti vainikėliai būdavo kabinami virš durų, girliandos puošdavo priemenes ir kambarius, įvairiaspalvės puokštės stovėdavo ant komodų bei muzikos instrumentų. Seniausios Velykų stalo puošmenos – vadinamasis žaliasis kalnelis ir Velykų medis.
Kad pabrėžtumėte Velykų šventės grožį, stalui papuošti rinkitės šiltą spalvų gamą. Geltona – gyvenimo jėgos, džiaugsmo bei saulės švieos simbolis, žalia įkūnija gamtą, raudona – meilės spalva, per Velykas įgaunanti gilesnę prasmę: ji simbolizuoja begalinę Kristaus meilę visiems žmonėms, kurų nuodėmes Jis išpirko savo krauju. Neutrali balta spalva visada atrodo iškilmingai, prie jos puikiai tinka kaip ryškūs, taip ir pasteliniai atspalviai.
Kitas klausimas – kaip suderinti spalvas taip, kad jos derėtų tarpusavyje ir kiekviena būtų savo vietoje. Ilgaamžės Velykų tradicijos gali daug ką patarti. Pavyzdžiui, dažytiems kiaušiniams skirtas specialus dubuo su iš anksto sudaigintais kviečiais arba avižomis. Tokia „pievelė”, kurioje slėpėsi margučiai, buvo viso stalo puošmena.
Vietoj žaliuojančio dubens galima ant stalo pastatyti samanų kalnelį ir ant jo sudėti margučius. Labai gražu, kai „kalnelį” puošia žibuoklių ar kitokių gėlių puokštelės, karklų šakelės, aplipusios kačiukais, miniatiūriniai pinti lizdeliai. Iš bėdos gali tikti ir dirbtinės samanos, parduodamos specializuotose gėlių parduotuvėse. Jei naudosite natūralias samanas, nepamirškite po jomis pakloti polietileno plėvelę, kad apsaugotumėte stalo paviršių. Ir dar: kurti tokią kompoziciją reikia ant didelio stalo, kad pakaktų vietos visiems kitiems dekoratyviniams elementams ir valgiams, nereikėtų valgyti lėkštes pasidėjus ant kelių.
Jei nusprendėte serviruoti stalą griežtai laikydamiesi gamtos temos, geriausia staltiesės atsisakyti, kad matytųsi dailus medinis stalo paviršius. Indus irgi reikia rinktis molinius. Tačiau bet kuriuo atveju turi būti tokia funkcionali detalė kaip individuali servetėlė – geriausia vienspalvio audinio, deranti prie bendros serviruotės gamos. Nuostabu, jei turite galimybę Velykų popietę surengti lauke: verandoje, kieme, sode ar bent jau lodžoje, jei gyvenate daugiabutyje ir neturite galimybės kur nors išvažiuoti.
Jei esate įpratę prie tradicinio serviravimo būdo – balta staltiesė, baltos servetėlės, sidabriniai valgomieji įrankiai, fajansiniai ar porceliano indai, – tokio elegantiško varianto atsisakyti nereikia. Velykų šventiškumą galima pabrėžti nedidelėmis, bet originaliomis serviruotės detalėmis – mažomis puokštelėmis elegantiškose vazelėse, gelsvais kaspinėliais perrištomis servetėlėmis ir panašiai. Gražiai atrodo nedidukės pintinėlės su gėlėmis, kaspinėliais ir margučiais. Kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Velyjų puošmena tapo triušis: visokiausios jo figūrėlės statomos ant stalo vidurio. Kodėl triušis? Pagal senovės pagonių legendą, pavasario deivė vištą pavertė kiškiu, tačiau prigimties nugalėti negalėjo ir kiškelis tebededa kiaušinius. Atsirado mada net dekoratyvinius kiaušinius daryti su kiškio ausimis…
Svarbiausia, kad šią dieną namai spindėtų spalvomis ir gyvenimo džiugesiu. Juk Velykos.