Išpažintis ir paguodžia, ir gydo

Prieš šventas Velykas kunigai ragina ryžtis išpažinčiai.

Šiomis dienomis visose katalikų bažnyčiose nuo ryto iki vakaro budi kunigai. Pasiryžę išpažinti savo nuodėmes tikintieji prie klausyklų laukia eilėse.

Pagal Katalikų bažnyčios įstatymus velykinė išpažintis yra privaloma.

Vis dėlto išpažinti savo nuodėmes kunigui ne vienam tampa sudėtingu uždaviniu. Daugelis dvejoja žengti šį žingsnį ir todėl, kad daugybę metų nevykdė šios bažnytinės prievolės. Kiti leidžiasi į ginčus ir tvirtina, kad nėra prasmės nuodėmes pripažinti kitam žmogui. Esą Dievas geriausiai žino, kokių prasikaltimų žmogus turi.

Kunigas nepasmerks

Tiems, kurie išpažinties bažnyčioje nebuvo jau daugelį metų, brolis pranciškonas Arūnas Pranciškus Peškaitis siūlo dėl išpažinties su kunigu susitarti atskirai.

„Svarbiausia – ateikite. Prieš šį svarbų gyvenimo žingsnį pasimelskite vienumoje, kokioje nors tylioje koplyčioje ar gamtoje.

Gal ir geriau bus, jei nesistosite į bendrą eilę prie klausyklos langelio. Būtų gerai, kad kunigas galėtų skirti jums daugiau laiko. Gauti Viešpaties atleidimą po tiek metų, manau, yra didis džiaugsmas, – sakė jis. – Patikėkite, kunigas nesmerks dėl jokios nuodėmės – juk jis tėra Jėzaus Kristaus gailestingumo įrankis”.

Sakramentas – ženklas

Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčios kunigas Vilius Viktoravičius pašnekesį apie išpažinties sudėtingumą pradėjo nuo citatos: „Prisikėlęs Jėzus pasakė apaštalams: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos. Šiais savo žodžiais Jėzus kai kuriems žmonėms suteikė savo galią.”

Šia citata kunigas tarsi užbėgo už akių abejonei, kad norint išpažinti nuodėmes, kunigo nereikia, neva viską galima pasakyti tiesiai Dievui.

Kunigai tikintiesiems dalija vienuolio benediktino parengtą knygelę, padedančią pasiruošti išpažinčiai. Joje yra sakoma, „jog pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių, tačiau, kad įsitikintume, jog Dievas mums tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas ir yra Sutaikinimo sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis”.

V.Viktoravičius dienraščiui patvirtino, kad didžiąją savaitę vien Klaipėdos bažnyčiose kunigai išklauso tūkstančių išpažinčių.

„Prieiti išpažinties reikia dėl paties savęs. O dėl tų prieštaravimų, reikia ar nereikia kunigo išpažinties metu, galiu atsakyti ir griežčiau. Katalikybė nėra mano ar tavo tikėjimas. Tai yra katalikų tikėjimas. Jei kas nors nepatinka šiame tikėjime, jei nesutinkate su juo, atleiskite, bet jūs negalite vadintis katalikų tikėjimo žmogumi”, – sakė kunigas.

Leisti sau būti

Mėgindamas paraginti tikinčiuosius ir po ilgesnės pertraukos ryžtis išpažinčiai, kunigas sakė, kad būtų gerai tam pasirinkti laiką, kai bažnyčia nėra apgulta lankytojų.

Atlikti velykinę išpažintį galima iki pat Šv. Petro ir Povilo šventės birželio pabaigoje.

„Negalima į išpažintį žiūrėti atskirai. Tikėjimas negali būti išdalytas, jis susideda iš daugelio dalykų – kasdienių, šventinių ritualų, įvairių sakramentų. Jei žmogus dešimtmečius nesilaikė bažnytinių tiesų ir prieš šventę sumanė nueiti išpažinties, kaip į terapiją, tai nebus gerai. Tikėjimas turi būti nuoseklus ir vientisas. Tačiau visada galima žengti pirmąjį žingsnį ir, pradėjus nuo atgailos, išpažinties ir pasiryžimo keistis, susitaikyti su Dievu ir bažnyčia”, – sakė jis.

V.Viktoravičius tvirtino, jog žmonės per retai susimąsto, kad jie tiesiog yra.

„Mes per dažnai vertiname save ar kitus pagal darbus, bet žmogus gali nieko nedaryti ir vis tiek yra. Malda ir yra laikas, kai žmogus yra, kai leidžia sau būti. Kai supranti, kad esi, tada išpažintis ir tampa peržiūrėjimu – o kas aš esu, kaip aš esu, koks aš esu, kaip mano buvimas atspindi Dievo paveikslą. Tik po to reikšminga, kaip žmogus realizuoja savo buvimą”, – sakė kunigas.

„Nesvarbu, kas mirė”

Kunigas aiškino, kad kai žmogus per kitą žmogų išpažįsta nuodėmes Dievui, jis tarsi pasitikrina ir sužino, ar tikrai jam bus atleista.

„Dažnai žmonės paklausia: „Ar galima eiti išpažinties, nors ir gyvenu ne santuokoje, nes mirė mano mama?” Nesvarbu, kas mirė. Juk tu gyveni ir pasilieki toje pačioje nuodėmėje, neketindamas nieko keisti. Jei tu nesikeiti, netaisai savo klaidų, kunigas negali duoti nuodėmių išrišimo, – sakė V.Viktoravičius. – Per išpažintį turi gailėtis dėl nuodėmių, pasiryžti nebenusidėti ir atsilyginti bei taisytis. Jei vagis prisipažįsta pavogęs, bet neketina grąžinti pinigų, negalėsiu duoti jam išrišimo”.

Išpažintis išgydė

Klaipėdos evangelikų liuteronų kunigas Reincholdas Moras dienraščiui „Klaipėda” sakė, kad pats iš vienos parapijietės yra girdėjęs nepaprastą istoriją apie išpažinties galią.

„Sovietiniais laikais supykusi ant kažkurio kunigo tos moters uošvė daugiau nei dvidešimt metų nebuvo ėjusi išpažinties. Laikui bėgant, ji susirgo onkologine liga. Moteris silpo, kol susapnavusi kažkokį sapną ryžosi išsakyti visas savo nuodėmes kunigui, – pasakojo evangelikų liuteronų kunigas. – Po išpažinties ligoninės palatoje moteriai smarkiai palengvėjo. Jau kitą dieną jos sveikata ėmė taisytis. Medikai labai stebėjosi, kodėl pacientė kone stebuklingai gyja. Kiek žinau, ta moteris visiškai pasveiko ir dar ilgai gyveno. Aš ir pats tikiu, kad išpažintis turi didelę gydomąją galią”, – tikino jis.

Leidžia rinktis

R.Moras patikino, kad paplitęs įsitikinimas, jog evangelikų liuteronų bažnyčioje išpažintis nebūtina, neteisingas. Tiesiog ši bažnyčia tikintiesiems leidžia pasirinkti vieną iš penkių išpažinties būdų.

„Evangelikai liuteronai nuodėmes gali išpažinti tiesiogiai Dievui maldoje, gali išpažinti asmeniškai kunigui arba savo artimui, gali bendrai išpažinti nuodėmes pamaldose ir retais atvejais – viešai visai tikinčiųjų bendruomenei”, – pasakojo kunigas.

R.Moras tikino taip pat manąs, kad ir evangelikai liuteronai dažniau galėtų išpažinti nuodėmes kunigui. Jis priminė, kad pats nuodėmių pripažinimas dar nereiškia, kad žmogus gaus už jį atleidimą.

„Nusidėjęs turi gailėtis dėl nuodėmių ir pasiryžti keistis. Pokalbis su kunigu padėtų pačiam sau atsakyti, ar tikrai esi vertas atleidimo, ar tikrai atgailauji”, – sakė jis.

Sukėlė skandalą

Prieš porą mėnesių žurnalo „L’Espresso” žurnalistas Rikardas Boka atliko prieštaringai vertinamą žurnalistinį eksperimentą. Penkiuose Italijos didmiesčiuose jis aplankė 24 bažnyčias ir išpažino nuodėmes, kurių niekada nepadarė.

Žurnalistas pamėgino įrodyti, kad tai, ką kai kurie kunigai katalikams sako per išpažintį, ne visada sutampa su tuo, ko bažnyčia moko viešai.

Vatikanas pasmerkė straipsnį, kuriame atskleidžiama, ką kunigai kalba per išpažintis.

Neapolyje žurnalistas pasisakė kunigui jaučiąs kaltę dėl tėvo mirties, kadangi šeima leido gydytojui slapta atjungti kvėpavimo aparatūrą. Nors bažnyčia eutanaziją oficialiai smerkia, kunigas žurnalistui liepė per daug nesijaudinti, kadangi aukščiausias teisėjas jam būsiąs Dievas.

„Jeigu aš turėčiau žmoną, tėvą arba sūnų, kurie ilgus metus būtų gyvi tik dirbtinai palaikant gyvybę, aš irgi ištraukčiau kištuką”, – sakė kunigas, paskui davęs žurnalistui išrišimą.

Prie kitos klausyklos žurnalistas apsimetė esąs ŽIV nešiotojas. Kunigas jam pasakė, kad naudojosi jis prezervatyvu ar ne, nenorėdamas virusu užkrėsti mylimos moters, yra „labai asmeniškas sąžinės reikalas”. Oficialiai bažnyčia moko, kad geriausias būdas sustabdyti AIDS plitimą yra ne prezervatyvai, o susilaikymas ir monogamija.

Prieštaringų patarimų žurnalistas gavo ir kitais moralės klausimais, tokiais kaip skyrybos, prostitucija, išskyrus abortą, kurį vieningai pasmerkė visi 24 kunigai.

Bažnyčia pasmerkė

Po skandalingojo eksperimento laikraščio „l’Osservatore Romano” redakcijos skiltyje buvo rašoma, kad tas straipsnis, siekdamas „gėdingos sensacijos”, „supurvino” išpažintį.

Pats R.Bocca tikino neketinęs demonstruoti nepagarbos bažnyčiai ar jos sakramentams.

„Aš tik norėjau parodyti, kokių sunkumų tenka tiems kunigams, kai jie sąžiningai bando vykdyti savo priedermes, – teigė jis. – Skirtumai, kurių aptikau, sukrėtė net mane patį”.

Išpažįsta retai

Per pastarąjį Lietuvos visuotinį gyventojų surašymą 83 proc. žmonių tvirtino esą tikintys.

Prieš keletą mėnesių bendrovė „Fonitel” atliko gyventojų apklausą apie lietuvių religinius įpročius.

Apklausa parodė, kad beveik 10 proc. apklaustųjų niekada nėra buvę išpažinties.

45 proc. apklaustųjų išpažinties yra buvę seniau nei prieš pusmetį, 8,6 proc. – per Velykas. Kiekvieną sekmadienį išpažinties prisipažino einantys 2,2 proc. apklaustųjų.