Šį mėnesį daugelio daržovių nebereikia laistyti ir papildomai tręšti, tačiau išskirtinio dėmesio pareikalaus agurkai ir pomidorai.
Derėjimo metas
Jei agurkų galai labai nusmailėję, reiktų juos patręšti amonio salietros tirpalu (15-20 g/10 l vandens), o jeigu labai sustorėję – kalio sulfato tirpalu (30-40 g/10 l vandens). Kol agurkai derės, dirvoje neturi stigti drėgmės. Vaisiai skinami kas antrą dieną, nes brandinantys sėklas agurkai trukdo užsimegzti naujiems vaisiams. Agurkai skinami anksti ryte arba apsiniaukusią dieną – tuomet jie būna neapvytę, geriau laikosi.
Lauke auginami pomidorai dabar gausiausiai dera. Juos reikia laistyti reguliariai, bet saikingai, nes nuo per šlapios dirvos pradeda trūkinėti vaisiai (gausiai palijus, nokstantys pomidorai taip pat trūkinėja). Beje, nuskinti sutrūkinėję pomidorai stovės ilgiau, jei įtrūkimus pabarstysime rupia druska.
Pomidorai be viršūnių
Prasidėjus šaltoms naktims, dažnai lyjant, susidaro labai palankios sąlygos marui plisti. Saugant augalus nuo šios pavojingos ligos, pomidorus reikia purkšti bordo skysčiu. Prieš purškiant reikia nuskinti visus pradėjusius gelsti vaisius, nes po purškimo 8 dienas negalima vartoti vaisių nuo krūmų. Būtina gerai nuplauti prieš valgant tekančiu vandeniu tuos vaisius, kurie buvo purkšti bet kokiais fungicidais.
Rugpjūčio viduryje reikia nuskinti lauke augančių pomidorų viršūnes, nes dabar pražystančios kekės nespės užauginti ir sunokinti vaisių. Tad virš paskutinės kekės palikime 2-3 lapus. Plėvele dengtuose šiltnamiuose neverta leisti pomidorams augti iki stogo – reikia nugnybti virš 6-7 kekės viršūnes, o virš paskutinio žiedyno palikime 2-3 lapus – patrumpintais stiebais pomidorai užaugins stambesnius vaisius ir greičiau juos sunokins.
Sudžiūvusius, pageltusius ir ligotus pomidorų bei agurkų lapus, pūvančius vaisius reikia nuskinti ir giliai užkasti nuošaly, kad neliktų ligų sukėlėjų.
Kopūstų užgaidos
Jei mėnesio pabaigoje nulaužysime Briuselio kopūstų viršūnes, jie geriau augs. Reikia tręšti gūžinius kopūstus, nes jų derlių dar negreit nuimsime. Beje, norint sumažinti nitratų kiekį kopūstuose, juos reikia ilgiau laikyti dirvoje. Sunokusiose gūžėse nitratų būna gerokai mažiau nei puriose. Daugiausiai nitratų kaupiasi viršutiniuose kopūstų lapuose bei šerdyse, todėl minėtus lapus geriau išmesti.
Jeigu žiedinių kopūstų (kalafiorų) galvutės dar mažos, o dirvoje trūksta drėgmės, reikia juos laistyti daugiau azoto turinčių kompleksinių trąšų tirpalu. Susiformavus žiedinių kopūstų galvutėms, pridenkime jas nulaužtais lapais, kad nepagelstų ir neišretėtų.
Pirmieji brokolių žiedynai jau nupjauti, o lapų pažastyse auga nauji. Jiems trūksta maisto medžiagų. Jeigu dirva apie šiuos augalus supurenta, palaistyta ir patręšta, tai šoniniai brokolių žiedynai gausiai derės. Beje, brokoliai – labai vertinga daržovė. Jos maistinė vertė net 2,7 karto didesnė nei žiedinių kopūstų.
Pradėjusių žydėti brokolių nei žiedynai, nei žiedkočiai maistui netinka.
Šaknys, praturtinančios dirvą
Patyrę moliūgų augintojai žino, kad ant vieno augalo galima palikti tik 2-3 vaisius – tuomet jie išaugs dideli. Po paaugusiais moliūgais reikia pakišti lenteles, kad vaisių apačia nepūtų.
Kai pradės gelsti ir gulti svogūnų laiškai, reikia sausu oru nuimti derlių, paskleisti plonu sluoksniu, apdžiovinti. Rūšiuojant svogūnus, storakaklius reikia atskirti, nes jie yra ne visai subrendę. Tokie svogūnai blogai laikosi – juos reikia pirmiausiai suvartoti. Nuraukime ir pageltusius česnakus, nes suskils skiltelės.
Šparaginės pupelės ir žirniai ne raunami, o pjaunami, nes žemėje likusios šaknys praturtina dirvą azotu.
Tą vietą, kurioje augo ankstyvosios bulvės, reikia parengti kitų metų derliui. Nors įprasta praturtinti dirvą kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, kurios aprūpina augalus ne tik pagrindinėmis medžiagomis, bet ir mikroelementais, tačiau negalima užmiršti humuso. Tai organinė medžiaga, gerinanti dirvos struktūrą. Tad pagalvokime apie organines trąšas, kurios vadinamos mėšlu, kompostu. Verta prisiminti ir žaliąją trąšą (sideratus): lubinus, rapsus, garstyčias, vikius, pupas, žieminius rugius ir kt.
Žalioji trąša
Sideratai parenkami atsižvelgiant į numatomą jais tręšti dirvos kokybę. Tokie sideratai kaip barkūnai, lubinai, seradelės labiausiai tinka prastose ar naujai įsisavinamose dirvose. Mat minėtų augalų šaknys sugeba iš gilesnio dirvožemio sluoksnio pakelti į ariamąjį fosforą, kalį ir kalcį, o sideratų šaknyse gyvenančios bakterijos sukaupia nemaža azoto.
Tuose dirvos plotuose, kuriuose daržovės buvo auginamos be organinių trąšų, labiau tiks trumpesnės vegetacijos sideratai: garstyčios, rapsai (verta atsiminti, kad jų šaknys nekaupia azoto). Šiuos sideratus galima sėti nuėmus ankstyvųjų bulvių bei daržovių derlių.
Rapsai ir garstyčios yra kryžmažiedžių šeimos augalai, todėl po jų nepatariama auginti kopūstines daržoves, nes dauginsis tie patys kenkėjai ir ligos. Mažuose sklypuose, kuriuose siekiama pagerinti dirvos struktūrą, geriausia sėti rugius. Prasidėjus šalčiams, rugius verta nupjauti ir sudėti į komposto krūvas. Anksti pavasarį, kai rugiai dirvoje ataugs, ją sukasime.
Pasėję rudenį rugius, pavasarį nušausime kelis zuikius – išpurensime dirvą, sumažinsime piktžolių ir turėsime puikių organinių trąšų.
Dr. Genovaitė VISOCKIENĖ