Šiandien, balandžio 6 dieną, 18 valandą Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje įvyks renginys, skirtas aktoriaus ir režisieriaus Vytauto Grigolio mirties metinėms paminėti
Vytautą Grigolį ūmi liga įveikė pernai, Didįjį antradienį. Prabėgus metams, Didžiojo penktadienio vakarą į svarbiausią Lietuvos teatrą susirinks pagerbti jo atminimą ir prisiminti jo darbus tie, kurie jį pažinojo, mylėjo, gėrėjosi jo talentu.
Tų darbų sąrašas išties įspūdingas. Baigęs aktorinius mokslus pas tuometį Akademinio dramos teatro vadovą Henriką Vancevičių ir grasiąją pedagogę Algę Navickaitę, jis patraukė į Kauną. Ten režisieriaus Jono Vaitkaus vadovaujamame teatre sukūrę ištisą galeriją ryškių, įsimintinų vaidmenų. Tai – Bordeliūras spektaklyje Alfredo Jarry „Karalius Ūbas”, juokdarys Stančikas Juozo Grušo „Unijoje” (abu režisuoti Vaitkaus), mokytojas Spielskis Sauliaus Šaltenio „Duokiškyje” (rež. Eimuntas Nekrošius) ir daug kitų. Per penkiolika metų darbo Kauno dramos scenoje susiformavo Grigolio unikalus sceninis braižas, garsas apie kurį neišvengiamai pasklido plačiau už vieno teatro ir vieno miesto ribų.
Lemtingas aktoriui buvo bendradarbiavimas su režisieriumi Rimu Tuminu ir jo pasiūlymas suvaidinti Vilniaus mažojo teatro spektaklyje Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie” vieną iš šio vaidinimo personažų. Tai įvyko 1994 metais, ir beveik tuziną metų Grigolis „gyveno” su šiuo spektakliu. Šmulės Senderio vaidmuo buvo taip glaudžiai įpintas į vaidinimo plotmę greta kitų tokių pat spalvingų personažų, kad bet be jo spektaklis nustojo gyvavęs.
Keletą metų vaidinęs ir Kaune, ir Vilniuje, 1998 metais Grigolis tapo Nacionalinio dramos teatro aktoriumi ir persikėlė į Vilnių. Čia jo kūrybos viršūnė buvo, be abejonės, Karalius Ričardas Williamo Shakespeare’o istorinėje kronikoje „Ričardas III”. Be jokios abejonės galima pripažinti, kad lietuvių teatro istorijoje Grigolio suvaidintas karalius Ričardas yra ryškiausias ir brandžiausias. Aktorius nuolat įnešdavo į sceną savo ištisą pasaulį. Neaukšto ūgio, charakteringo amplua, jis pakerėdavo publikos dėmesį skambiu ir tvirtu balsu, oriai ištiesta nugara ir spindinčių akių blizgesiu. Nors jo kūrybos apraiškos buvo gausios ir įvairios, jis niekuomet nesudarė tuštybėje besiblaškančio žmogaus įspūdžio. Jis kūrė ir dalyvavo satyrinėse programose, bet niekuomet neatrodė pigus juokdarys. Jis blaškėsi tarp teatrų ir miestų, bet neatrodė, kad tai jį vargina.
Matyt, todėl žinia apie jo ūmią ligą ir staigią mirtį buvo tokia nelaukta ir pribloškianti. Su tuo neįmanoma susitaikyti. Grigolio gyvenimo ir kūrybos pavyzdys akivaizdžiai įrodė tiesą, kad nepakeičiamų žmonių teatre nebūna, bet būna nepakartojamų aktorių. Renginyje, kuris šįvakar vyks Nacionaliniame dramos teatre, bus proga tai dar sykį prisiminti, tuo įsitikinti.
Vakaro programoje skambės aktoriaus mėgstami eilėraščiai bei dainos, paties Grigolio sukurtos eilės, bus rodomos filmuotos jo vaidintų spektaklių ištraukos, kadrai iš asmeninio gyvenimo, jo Kaune suburto satyrinio ansamblio „Šlipsas” dainų popuri. Vakare dalyvaus kolegos ir mokslų draugai Saulius Balandis, Evaldas Jaras, Vytautas Kernagis, Rasa Rapalytė, Arūnas Vozbutas ir kiti.