Laikinojo pasaulio vyno saldumo ir moterų grožybių dainius – būtent toks pristatomas genialusis Omaras Chajamas tradiciniuose vertimuose. Ilgą laiką mums buvo siūlomas klaidingas supratimas apie didžiojo mistiko kūrybą, girtuoklyste ir palaidumu niekada nepiktnaudžiavusio.
Ilgą laiką O. Chajamas Rytų pasaulyje buvo mokslininkas – astronomas, matematikas – ir filosofas. Jo poezijai išgarsėti padėjo Vakarai, kai 1895 m. E. Ficdžeraldas į anglų kalbą išvertė poeto rubajatus. Įdomu tai, kad Europos ir Amerikos susižavėjimas Chajamo kūryba išpopuliarino eiles ir jo tėvynėje.
Pagarsėjęs mokslininkas
Biografinių žinių apie poetą išlikę nedaug. Kai ką tenka spręsti tik iš legendų, kuriose atkurti vieni ar kiti Rytų išminčiaus gyvenimo momentai. Net poeto gimimo datą jo kūrybos tyrinėtojas Svami Govinda Tirtha nustatė pagal išlikusį horoskopą: Gijasas ad Dina Abu el Fatcha Omaras ibn Ibrachimas Chajamas Nišapuri gimė 1048 m. gegužės 18 d. Nišapure (Irano rytuose), Horasano provincijoje.
O. Chajamo tėvas – Ibragimas – amatininkas, turėjo pakankamai išteklių ir leido sūnui mokytis. Vaikas turėjo išskirtinę atmintį ir sulaukęs 17 metų buvo gerai išstudijavęs filosofijos mokslus. Vėliau O. Chajamas mokėsi Balacho ir Samarkando mokyklose. Pirmas žinomas jo mokslinis teorinis darbas – „Aritmetikos problemos” – tai šaknies traukimas iš sveiko teigiamo skaičiaus. Iki mūsų laikų yra išlikęs O. Chajamo matematinis kūrinys – „Algebrinis traktatas”. Vėliau šio traktato postulatai buvo plėtojami kituose rašytojo darbuose.
Chajamas tėvynėje buvo žymus ir gerbiamas mokslininkas bei filosofas. Jis – sultono Malik šacho pagrindinės observatorijos Isfahane įkūrėjas, statytojas ir vadovas. Daug nuveikė turtindamas astronomijos ir matematikos mokslus, sudarė naują „Džalalo” kalendorių, kuris yra kur kas tikslesnis nei mūsų dabartinis, būtent pagal jį šiandien gyvena Iranas ir Afganistanas bei neoficialiai ir Tadžikistanas. Būtent Chajamas pirmasis atrado tą matematinį binomą, kurį šiandien mums žinomas kaip Niutono binomas.
Rytų mąstytojas puikiai išmanė praeities filosofų veikalus ir pats rašė filosofinius traktatus. Buvo geras Korano žinovas. Kaip liudija šykščios žinios ir kai kurios legendos, Chajamui teko nemažai klajoti ir gyventi net atsiskyrėlio gyvenimą. Kada jis tiksliai mirė, nėra žinoma, tačiau orientalistų spėjamais skaičiavimas nustatyta, kad 1122 m.
Klaidingas supratimas
Tu liaukis dėl piktos lemties klastos liūdėjęs Ir širdžiai neprimink, ko pergedęs gailėjais. Nebepaleisk daugiau iš glėbio mylimos, Nebepadėk taurės – neleisk gyvatos vėjais.
Štai tipiškas „Rubajatų” posmo vertimas. Vynas ir moterys, moterys ir vynas – šie motyvai nuolatos skamba Chajamo eilėse, paįvairinami sentencijomis apie visa ko žemiško ir banalaus laikinumą. Skaityti garsiai prie pobūvio stalo panašias eilutes gana malonu, tačiau nuo tikrosios Chajamo kūrybos esmės tai kiek nutolę.
Žinomi istorikai ir kultūrologai Julija ir Jurijus Mizunai tikina, kad europietiškose tradicijose įsivyravo visiškai klaidingas Omaro Chajamo tekstų supratimas, paremtas paviršutiniška žodžio „vynas” traktuote ir sudėtingos tadžikų ir persų poezijos simbolikos nesupratimu. Šiai tradicijai Europoje pradžią davė anglų literatūrologas Edvardas Ficdžeraldas, o Rusijoje dėl to „pasistengė” pats Deržavinas, pateikęs tokį Chajamo eilių vertimą, kaip poetas slapčia patenka į zoroastriečių maldos namus, kad sužinotų jų papročius. Čia kalbama, kaip Chajamas įėjęs į užeigą su tikėjimu širdy, tačiau prisiragavo tiek vyno, kad maldos namų tarnautojo buvo išmestas lauk.
Sutuoktinių Mizunų nuomone, šis vertimas tiesiog sukrečia savo nelogiškumu. Eilių herojus eina į užeigą susipažinti su zoroastriečių tikėjimu, o ką čia veikia maldos namų tarnautojas, visiškai neaišku.
„Chajamo, didžiojo Rytų mistiko, eilėse, žinoma, nėra jokių užeigų ir jokio vyno, – įsitikinusi Julija Mizun, – šitaip versti yra tas pats, kas duoną ir vyną Katalikų bažnyčioje vadinti išgėrimu su užkandžiu. Vynas persų mistinėje poezijoje reiškia ne alkoholinį gėrimą. Šis žodis turi kur kas gilesnių metafizinių reikšmių. Čia jis reiškia ir tikrąsias būties vertybes, ir egzistuojančių aistrų srovę, ir laiko tėkmę, nuplaunančią visa, kas gyva. Galiausiai vynas – tai žmogaus kraujas, o prisipildžiusi taurė reiškia atmatuotą žmogui gyvenimą. Būtent taip ir reikėtų traktuoti, pavyzdžiui, tokias eilutes:
Viešpatie, tu mano vyno taurę sudaužei Iš džiaugsmo išvarei ir uždarei duris.
Rytų pranašas
Naujesni Chajamo vertimai yra kur kas gilesni, ir dabar prieš skaitytojus jis stoja jau ne kaip pasileidęs lėbautojas, pasakojantis filosofines banalybes, o mįslingas mistikas, numatęs daug mokslo atradimų.
„Omarą Chajamą reiktų laikyti Rytų Leonardu da Vinčiu, – mano J. Mizun. – Jo idėjos gana nemažai skiriasi nuo klasikinio islamo. Vien ko vertas jo sufijiška pranašystė, kad pasaulis susideda iš Būties ir Nebūties. Beje, Nebūtis, pasak Chajamo, tai ne niekas, tai kažkas panašaus į šiuolaikinės fizikos vakuumą, kuriame potencialiai egzistuoja viskas ir kuriame nuolatos atsiranda ir dingsta elementariosios dalelytės.
Be to, Chajamas manė, kad mūsų visata yra tik dalis viso esamo pasaulio. Visata turi pradžią ir pabaigą, apie tai genialusis mistikas taip pasakė: „Dangaus sukimasis sustoja lygiai kaip ir tavo gyvenimas.” Faktiškai Chajamas savo idėjomis netgi aplenkė tarybinį akademiką fiziką Markovą, maniusį, kad esant tam tikram erdvės pakrypimui mūsų visata tampa uždara ir iš šono priimama kaip elementarioji dalelė. Iš to aišku, kad pasaulyje yra nesuskaičiuojama gausybė visatų.
Nuolatiniai atradimai Chajamo tekstuose ima kelti abejonių dėl kitų didžiųjų Rytų poetų – Chafizo, Rumi, Nizami – vertimų kokybės. Beje, jau seniai žinoma nuomonė, kad poezijos iš tikrųjų neįmanoma išversti, netgi mums artimesnės europietiškosios