Kretingiškė Birutė Zenkevičienė metė iššūkį pensiniam amžiui ir, nusižiūrėjusi pavyzdį iš tautodailininkės pusseserės, pradėjo iš lino „auginti” rožes, kuriomis žmonės puošia interjerą, banketo stalus, kuria nuotaiką ir kuriose tęsiasi lino gyvenimas.
Rožė ir linas čia nesipyksta. „Kas bulvinio maišo medžiaga šluosto grindis, o mes darome gėles”, – parodžiusi dvi pintines su didžiulėmis puokštėmis intrigavo gabi moteris ir pridūrė, – darbas nuožmus, tačiau juk esame Blinkevičiūtės auklėtinės, be darbo sėdėti nemoku, stengiuosi, darau, kaip moku, be to, jei tauta nepirktų, nedarytume. Ką darytume? Ką nors sugalvotume”.
Lininių rožių užuomazgą Birutės gatvėje gyvenanti gėlininkė įžvelgia savo jaunystėje, kai studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur pajuto, kad viskas aplink gali bujoti, augti. Pradėjusi dirbti ekonomiste Rumšiškėse augino gėles, kurioms Lietuvoje buvo palankus metas. Be kitų gėlių, turėjusi tūkstantį kelmų rožių, ir jos nebuvo jai tik prekė. Šiandien vistiek savaip eina su jomis: „Negaliu auginti, tai nors darau”.
Išėjusi į pensiją 2004 m. grįžo į tėviškę Baubliuose, kur gyvena verbų meistrė ir gėles daranti tautodailininkė pusseserė Stasė Gideikienė, Kretingoje nusipirko namelį ir, kaip pati sakė, kad nekiltų depresija, ėmėsi veiklos, kurioje šiandien randa daug įvairių prasmių: „Žmonės galvoja, kad išėjai į pensiją ir nieko nebegali daryti. Gali kiekvienas”.
Intensyviai dirbdama per dieną padaro po 5 gėles. Atlikimo technikos Birutė neslėpė. Įsivedusi į atskirą patalpą, kurioje ruošiama medžiaga, paaiškino, kad pirmiausia lininė medžiaga sustandinama klijais ir išlyginama, iš jos sukarpomi ir suformuojami žiedlapiai. Po to kiekvienas lapelis siūlu prisukamas prie koto, kuris paprastai išpjaunams iš karklo ir, kad nenulūžtų bei būtų gražu, kartu su viela apvyniojamas storesniu siūlu. Lininio audeklo randa „labdarynuose”, naudoja bulvinius maišus, kotų siūlams išardo po litą perkamus nertinius. Liną balina ir su tekstiliniais dažais dažo.
Kretingiškei patinka, kad „mūsų linelis neišeina iš mados ir nors tokiu būdu žmones šildo”. Tačiau brangiausias jai dalykas šiame rožiniame gyvenimo kelio etape yra bendravimas su žmonėmis – mugėse, dovanojant, aptariant vieną kitą užsakymą. Komerciniai atspalviai nelimpantys. „Buvo sąskrydis Kapitoniškėse, nusivežiau tokių rožių palapinei papuošti, pas daktarę ėjau, nunešiau, prieš šventes į parduotuvę nunešiau – pardavėjas pasveikinau, jos man nusišypsojo”. Gėlės Birutei – bendravimo priemonė.
Birutės rožių galima rasti mugėse. Kaziukui padariusi 60, neliko nė vienos, o per Kalėdinę visas 120 išpirko. Atkreipė dėmesį, kad itin jas pamėgo latviai, su juodais žiedlapiais patraukia vokiečių akį. Yra išvažiavusių į Ispaniją, Italiją ir dar nežinanti kur.
Kalbėdama Birutė vis sakė „mes”, o ne „aš”. Gal talkina kokia nors komanda? Pasirodo, ne, tik retkarčiais padedanti anūkė. Visų pagyrimų sau prisiimti nesiryžtanti, nes gėles darančios ir pusseserės, tik kitokias, be to, ji jaučianti palaikymą iš žmonių, taip pat ir iš savo vaikų – esą, nesvarbu, kad nekarpo, nedažo, jai užtenka, kai kitiems gražu. Taip pat jaučianti solidarumą su savo karta, su pensininkais, kurie dar nieko nedarė, bet, ji tiki – darys.