Skrajojantis olandas: tikrovė ir mitai

Skrajojantis olandas – tai daugelyje padavimų minimas olandų laivo kapitonas, pasmerktas amžiams klajoti po pasaulio jūras už tai, kad nepakluso Dievo valiai ir gamtos jėgoms.

Taip vadinami ir laivai vaiduokliai, plaukiojantys be įgulos. Žinoma, kad pasakojimas apie ramybės neturintį kapitoną ir jo vaiduoklišką laivą tėra tik legenda, tačiau, kaip tvirtina jūreivystės istorijos žinovai, ji nebuvo vien tik fantazijos vaisius, o rėmėsi ir realiais faktais.

Nuo jų ir pradėsime pasakojimą apie populiarios jūrinės legendos istoriją.

Sunkus jūros kelias Indijon

Skrajojančio olando legenda, kaip manoma, gimė maždaug prieš 500 metų – didžiųjų geografinių atradimų epochoje. Tuometinės Vakarų Europos valstybės, stokodamos aukso, brangių audinių ir prieskonių, karštligiškai ieškojo jūros kelio į Indiją. Ne vienas to meto garsus jūrininkas bandė apiplaukti pietinį Afrikos pakraštį, bet tai nebuvo taip paprasta. Trukdė šiose platumose vyraujantys stiprūs priešingi vėjai ir ilgai trunkančios audros, neretai lydimos tiršto rūko.

Portugalijos kilmingas dvariškis ir patyręs jūrininkas Bartolomėjus Diasas de Novajis (Diaz de Novaes) pirmutinis iš europiečių 1487 metais apiplaukė Afrikos žemyno pietuose tą „prakeiktą kyšulį”, kuris vėliau vis dėlto buvo pavadintas Gerosios Vilties, ir nusigavo į Indijos vandenyną. Tačiau pačios Indijos jo karavelių flotilija taip ir nepasiekė. B.Diaso laivai, užsidarę liukus ir įtempę bures, ištisas savaites kovojo su vėtra.

Pasak kronikininko, aprašiusio šią kelionę, bangos, šniokšdamos ir riaumodamos, taip kriokė per denį, kad laivai tik drebėjo ir traškėjo. Ne vienas jūreivis, apimtas siaubo, pradėjo žegnotis, manydamas, kad pražūtis neišvengiama.

Išvarginti ilgų klajonių audringoje jūroje, jūreiviai pradėjo bruzdėti ir prašė kapitoną sukti atgal į namus. Bijodamas maišto, B.Diasas prislėgta širdimi turėjo nusileisti komandos reikalavimams. Po šešiolikos mėnesių ir septyniolikos dienų, praleistų tolimuose vandenyse, grįžę į Lisaboną B.Diaso bendrakeleiviai pradėjo skleisti gandus, kad jų kapitonas esąs prakeiktas Dievo ir pasmerktas amžiams plaukioti keturiasdešimtosiose riaumojančiose platumose. Šiuos jūrininkų pasakojimus tarsi patvirtino tolimesni įvykiai. Po kelerių metų išplaukusi Indijon Bartolomėjaus Diaso karavelė dingo be žinios tuose vandenyse, kur kadaise narsusis jūrų keliautojas dėl gresiančio įgulos maišto buvo priverstas prieš savo valią pasukti atgal. Tada jis tikrai burnojo, kad, nuplaukus tokį ilgą ir varginantį kelią, Dievas jam neleido pasiekti vieno vienintelio tikslo – surasti jūros kelią į Indiją.

Pagaliau 1497-1498 metais portugalų jūrininkai, vadovaujami Vasko da Gamos (Vasco da Gama), apiplaukė pietinį Afrikos galą ir pasiekė Indiją. Tačiau šis jūrų kelias dar ilgai buvo kupinas pavojų.

Krantai čia nykūs, uolėti ir atšiaurūs, todėl laivai niekur negalėjo sustoti ir rasti užuovėjos. Ilgos kelionės išvarginti jūrininkai veltui ieškodavo saugios prieplaukos, kur galėtų sutaisyti smarkiai apirusius laivų korpusus, papildyti maisto ir vandens atsargas. Todėl vieni jūrininkai mirdavo nuo pervargimo arba žūdavo per audras, nukritę nuo rėjų, o kiti bandydavo maištauti, reikalaudami plaukti atgal.

Kartą, kilus maištui, Vaskas da Gama liepė grandinėmis surakinti vairininką, škiperį ir pagrindinius kurstytojus bei vadeivas. Sumetęs jūron visus jūrlapius, apstulbusiai įgulai jis pareiškė: „Man daugiau nebereikia nei škiperio, nei vairininko. Nuo šiol mūsų vairininku tegul bus Dievas. Tebūnie jo valia! Tik atgal į Portugaliją mes nieku gyvu negrįšime!”. Pasakojimas apie tai, kad admirolas prisiekė nė už ką nepasuksiąs atgal, nors jo akyse išmirtų ir visa įgula, apaugo ir nebūtais gandais – esą jis sudaręs sandėrį su pačiu šėtonu, kad tik įvykdytų karaliaus užduotį ir pasiektų Indiją.

Tokie pasakojimai, sklindantys iš uosto į uostą, tikriausiai ir pagimdė legendas apie amžinoms klajonėms pasmerktą laivą su šventvagiškai burnojusiu jo kapitonu.

Laivai vaiduokliai

Tolimos jūrų kelionės XV-XVI a., turint galvoje tuometinį technikos lygį, buvo gana pavojingos ir neretai baigdavosi tragiškai. Per to laikotarpio ekspedicijas kelionėje į Indiją žūdavo maždaug kas aštuntas laivas.

Ištisus mėnesius jūromis plaukiojančiuose laivuose kildavo epidemijos, jų komandas kankindavo baisi liga skorbutas. Negalėdami sustoti prie žemų, pelkėtų ir giriomis apaugusių krantų, jūreiviai negaluodavo ir mirdavo.

Išgyvenusieji būdavo per silpni, kad galėtų vairuoti laivą, reguliuoti bures. Tokie nelaimėliai dažniausiai nesulaukdavo pagalbos iš pro šalį plaukiančių laivų.

Išgirdę klaikius mirštančių žmonių riksmus ir matydami denyje gulinčius negyvėlius, prietaringi to meto jūreiviai palaikydavo juos vaiduokliais ir plaukdavo kuo toliau nuo nelaimės ištiktų laivų.

Ne visi ligų kankinami jūreiviai galėjo tikėtis pagalbos ir atplaukę į uostą.

Miestelėnai, bijodami apsikrėsti maru, tiesiog neįsileisdavo tokių laivų į savo uostą. Senose kronikose minima, kad laivai su negaluojančiomis įgulomis neretai likdavo jūroje iki tol, kol juose išmirdavo visa įgula. Galų gale toks laivas tapdavo vaiduokliu, plaukiojančiu jūroje su pakeltomis burėmis stiebuose ir negyvėliais ant denio.

Plečiantis jūreivystės geografijai, kai vis daugiau laivų, palikusių Baltijos ir Viduržemio jūras, pradėjo plaukioti Atlanto, Indijos ir Ramiojame vandenynuose, tokių klajojančių be įgulos burlaivių nuolatos daugėjo.

Neretai per audrą nuskendę mediniai laivai, pakrauti druska arba salietra, jai ištirpus, vėl iškildavo į vandens paviršių. Ryto rūke sutiktas toks laivas su nukarusiomis ir suplyšusiomis burėmis atrodydavo tikras vaiduoklis. Prietaringiems jūreiviams jis keldavo baimę ir duodavo dingstį naujiems mitams apie „skrajojančius olandus”.

Jūros prekybos keliuose įsigalint garlaiviams, burinio laivyno savininkai, stengdamiesi iš savo susenusių laivų išspausti paskutinį pelną, jų praktiškai neberemontuodavo. Todėl XIX a. baigiantis tokių be įgulos jūroje dreifuojančių burlaivių vis daugėjo.

Pavyzdžiui, 1892-1893 metais buvo užregistruoti net 1628 po jūras klajojantys laivai. „Skrajojantys olandai” pradėjo kelti rimtą grėsmę laivybai, todėl tarptautinėje konferencijoje buvo nutarta juos naikinti.

Anglų ir amerikiečių karo laivai sutiktus vaiduoklius šaudydavo, padeginėdavo ir sprogdindavo iki tol, kol šie nuskęsdavo.

O legendos apie prakeiktus kapitonus bei jų užburtus laivus ir toliau būdavo pasakojamos uostų smuklėse, kuriose po ilgų ir sunkių reisų linksmindavosi jūreiviai.