Upių pakrantėse – tikras darbymetis. Žvejai mėgėjai, jas apgulę praėjusį savaitgalį, pajuto didelį pasitenkinimą ir malonumą. Kibo Nemuno senvagėje, Mingėje, Tenenyje, Danėje.
Vyrai traukė ne tik kuojas, ešerius, bet ir karšius, kurie jau ieško masalo ir patenka į žvejų rankas. Tiesa, kaip visada, nenusižengiama „tradicijoms”: vieniems kimba gerai, kitiems – vangiai. Taip jau būna… Žinoma, meškeriotojai pakrantėse nesėdėjo vienoje vietoje, teko pažingsniuoti. Juk taisyklė aiški: žvejys turi ieškoti žuvies, o ne atvirkščiai.
Aktyviam kibimui, be abejo, trukdo kontrastinga paros temperatūra. Kol kas naktys šaltokos, o tik įdienojus sulaukiama 13-16 laipsnių šilumos. Taigi iki visiškos laimės teks meškeriotojams dar palaukti.
Gaila, šios savaitės pradžios orai vėl permainingi. Pajūris pakliuvo į cikloną: atvėso, vėjas keitė kryptį ir ėmė pūsti iš vakarų. Neišvengiamas debesuotumas, krituliai. Kaip nesinorėtų savaitgalį, per keturias poilsio dienas, murksoti namie ir keiksnoti orą.
Sekėsi mėgėjams žvejoti jūroje. Kai kurie mėtė spiningus nuo kranto Karklėje, Juodkrantėje, Nidoje. Ypač sekėsi tiems, kurie turėjo blizges „Žilvinas” („Aisės” firmos gamyba). Jie ir lašišų prisiviliojo. Šaunu!
Pilkerius iš laivelių atakavo menkės, didesnės ir mažesnės. Reikėjo tik užtikti jų „susirinkimų” vietas.
Prie pietinio molo jau pasirodė strimelės. Jas gaudė ir nuo kranto, ir iš laivelių. Skani žuvis, tik reikia mokėti ją paruošti.
Štai kokios žinios pasiekė „Klaipėdos” dienraščio redakciją. Nuolatiniai menkių meškeriotojai iš laivelių pastebėjo vieno žvejybos boto piktnaudžiavimą ir taisyklių nesilaikymą. Jo savininkas verslininkas, žvejodamas priekrantės vandenyse, tinklus stato giliau nei 20 metrų. Nuolat juos suriša vieną su kitu, tuo viršydamas nustatytą ilgį (300 metrų), nepalieka reikiamo atstumo tarp jų (300 m). Keista, kad šis žvejys, turėdamas, be abejo, licenciją, užmiršta, kad tinklai turi būti leidžiami į vandenį nuo kranto statmenai į jūrą arba iš jūros į krantą. Jis tinklus stato ir išilgai kranto – kaip jam patogiau ir norisi.
Taip žvejodamas ir nesilaikydamas taisyklių, jis trikdo gaudyti menkes mėgėjams. Jie, dreifuodami ten, kur gylis didesnis nei 20 metrų, arba užplaukdami ant išilginių tinklų, patiria daug nemalonumų. Kas be ko, jie praranda daug brangių pilkerių. Pastaruosius su tinklais ištraukia boto savininkas (sako, kad jis tuos pilkerius vėliau pardavinėja… Na, ir įžūlumas!).
Beje, žvejybinio boto numeris „Klaipėdos” dienraščiui jau žinomas. Jo šiandien dar nepaskelbsime. Tegu tai būna verslininkui pirmas ir paskutinis rimtas įspėjimas – laikytis žvejybos su tinklais jūroje taisyklių, nesavivaliauti. Beje, teko išgirsti, kad ir žvejai verslininkai „galanda” dantį ant savo kolegų, kad jie teršia gerą vardą, gali užsitraukti kontroliuojančių žvejybą jūroje organizacijų rūstybę ant šiuo verslu užsiimančiųjų. Kam to reikia, tiesa?