Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidaryta jaunos vilnietės menininkės Kristinos Norvilaitės grafikos paroda „Ar tu tai matei?” kviečia žiūrovus pasinerti į vaizdų pasaulį ir bandyti atsakyti į menininkės pateiktą klausimą
Konceptualia ir vientisa raudono kolorito grafikos atspaudų kolekcija grafikė Kristina Norvilaitė pirmąkart prisistato Šiaulių publikai. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė bakalauro ir magistro studijas, surengė daug parodų Lietuvoje ir užsienyje. Tradicinį linoraižinį autorė jungia su savo autorine technika ir vizualizuodama praplečia grafikos ribas. Jos grafika panašesnė į tapybą, fotografiją ar piešinį, o ne į atspaudą. Tai iliustruoja ir šių dienų tendencijas, kai įvairios meno rūšys gimininamos ar imituoja vienos kitas.
Savo parodos pavadinimu „Ar tu tai matei?” autorė kreipiasi tiesiai į žiūrovą, provokuoja jį pasinerti į meno kūrinio erdvę ir nebūti tik pasyviu stebėtoju. Klausdama ji skatina kiekvieną žiūrovą reflektuoti matomą vaizdą per savo asmeninę patirtį. Tokiu būdu kūrinys peržengia kūrėją ir žiūrovą skiriančias ribas, priartėja prie stebėtojo, šis iš tiesų ima mąstyti, kur visa tai yra matęs ar kokį išgyvenimą jam tai sukelia. Autorė įtraukia žiūrovą į savotišką žaidimą, ir čia kiekvieną sykį vis kitaip dėliojamos mintys, nuotaikos, vizijos ir asociacijos. Menininkė keičiasi vietomis su žiūrovu, tad jis turi galimybę pats interpretuoti, pratęsti meno kūrinio gyvenimą ir erdvę. Čia atsiskleidžia tam tikras interaktyvumas – žiūrovas atsiduria tarsi meno kūrinio viduje ir bando suvokti reginio keliamas emocijas ir mintis. Per parodos atidarymą Norvilaitės vadybininkė Jolita Zykutė prasitarė apie keistą ir mįslingą šių grafikos kūrinių savybę – tas pats kūrinys kiekvieną dieną atrodo vis kitaip.
Kristinos paveikslai dėliojami iš faktūrų, ornamentų ir simbolių, ir via tai iš pirmo žvilgsnio atrodo tik kaip paviršinis dekoratyvus sluoksnis. Po akimirkos ši dekoratyvumo iliuzija išsisklaido, nes kruopščiai ir apgalvotai sukurtas faktūrų žaismas aprėpia ir sujungia galybę jausmų, prisiminimų ir nuojautų. Paviršiais, dekoru ir simboliais, autorė puikiai atkuria tam tikros vietos bei laiko kultūrinį kodą ir patirtį.
Grafikos cikle nemažai simbolikos – spalva, augaliniai ornamentai, rato ir spiralės simboliai rodo gyvybingumą, atsikartojimą, atsinaujinimą. Šiltas ir platus raudonos gamos koloritas sustiprina aistros, veržlumo, reikšmingumo įspūdį. Visi šie elementai susijungia į vieną pasakojimą iš įvairiausių vaizdinių, susietų glaudžiais vidiniais saitais ir vientisa išorine estetika.
Abstraktūs Norvilaitės grafikos lakštai primena gyvenimą, kur viskas susideda iš mažų dalykų, susijungiančių į nedalomą visumą. Laikui bėgant smulkmenos tampa gerokai abstraktesnės ir išryškina ne patį faktą ar daiktą, bet tai, ką jis mums reiškė ir reiškia. Autorės darbų cikle nėra aiškiai matomų materialių objektų, tačiau emocija, nuotaika ir įspūdis yra labai akivaizdūs. Žvilgsnis ir mintys čia perkeliami į metafizinį būvį. Kristina savo darbais nieko nedeklaruoja ir neprimeta. Ji tik suteikia galimybę į savo privačią intymią erdvę pakliūti ir žiūrovui, kuris galbūt jos kūriniuose ras tai, ką iš tiesų kažkur ir kažkada pats matė.