Lietuvai „Eurovizijos” dainų konkurse Helsinkyje atstovausianti Julija Ritčik iš grupės „4Fun” susitikti pokalbio pasiūlo kantri stiliaus kavinaitėje, esančioje netoli mokyklos, kurioje ji dirba anglų kalbos mokytoja.
Įsitaisiusi prie kavos puodelio moteris prisipažįsta, kad po apsilankymo pas stilistą jaučiasi kaip jaunystėje, nes tuomet būtent tokio stiliaus šukuoseną turėjo.
– Kai laimėjote nacionalinę „Eurovizijos” atranką, apie Jus pradėjo dažniau kalbėti ir rašyti. Ar nesijaučiate keistai, juk muzikuojate daugiau nei dešimtmetį?
– Asmeniškai aš groju trylika, o grupėje „4Fun” jau šešerius metus. Aišku, suprantu, kad ta muzika, kurią mes grojame, nėra pati populiariausia Lietuvoje, todėl ypač džiaugiuosi, kad šįmet mes laimėjome būtent su tokia daina, o ne specialiai sukurtu lengvesnio žanro kūriniu. Malonu, kad mūsų propaguojama muzika patiko žmonėms.
– Nepykstate, kad grojant šitiek metų grupę nedaug kas žino?
– Visada savęs klausiu – kodėl aš dainuoju. Ar kuriu tai, ką noriu, ar dainuoju vardan populiarumo todėl, kad to pasiekčiau, turiu pasirinkti kitokio stiliaus muziką. Man visą laiką svarbiau groti ir dainuoti tai, kas man prie širdies. Populiarumas, mano nuomone, yra daug malonesnis tada, kai jis atsiranda dėl to, ką tu darai nuoširdžiai, o ne specialiai kuri tam, jog būtum žinomas.
– Kaip susikūrė grupė „4Fun”?
– Šešerius metus dainavau grupėje „The Road Band”. Kartu su grupe koncertavome klubuose, renginiuose, dalyvavome įvairiuose projektuose. Šioje grupėje susipažinau su dabartiniu savo vyru būgnininku Laimonu. Po kurio laiko pajutau, kad noriu daryti kažką kita. Tuo metu su Laimonu jau buvome sukūrę šeimą, todėl dviese buvo lengviau suburti naują grupę. Prie mūsų dar prisijungė vienas bosistas, ir taip mes natūraliai atskilome nuo „The Road Band”. Kelerius metus koncertavome, tačiau niekaip negalėjome rasti gitaristo, jie vis keisdavosi. Taip jau atsitiko, kad vienu metu atsirado net du gitaristai. Tada pajutau, kad mes esame grupė, o ne kažkoks besikeičiantis projektas. Grupės pavadinimą sugalvojo Laimonas. Per koncertus mus pristatydavo įvairiai: „Julija ir grupė”, „Julija ir ko”. Kai Laimonui kilo tokia pavadinimo idėja, grupėje, be manęs, grojo keturi žmonės. Toks žodis pasirinktas todėl, kad tuomet mūsų repertuaro pagrindą sudarė rokenrolas, poprokas – linksma muzika. „4Fun” išvertus iš anglų kalbos reiškia dėl smagumo, dėl malonumo.
– Turite du diplomus – programuotojos ir anglų kalbos mokytojos. Kodėl muzikuojate?
– Muzikos man visada reikėjo kaip oro. Jaunystėje nesusimąsčiau, kad profesija gali būti susijusi su įgimtais ir žmogui maloniais dalykais. Maniau, jog reikia pasirinkti tokią profesiją, kuri tau yra sudėtinga, o pats darbas žmogui – nuolatinis sunkumų įveikimas. Turbūt dėl to muzikos nepasirinkau kaip specialybės. Be to, muzikos mokykloje baigiau fortepijono specialybę. Dabar manau, jog tai nebuvo mano instrumentas. Beje, jau paskutiniuose kursuose universitete žinojau, kad programuotoja nebūsiu, o pabaigiau tik dėl to, kad gaučiau diplomą. Kai Lietuvoje pradėjo populiarėti gyvai atliekama muzika, atsidarė tokios muzikos klubai, kūrėsi grupės, aš gavau pasiūlymą dainuoti „The Road Band”. Ir jo neatsisakiau. Tačiau klubuose grojančios grupės narių gyvenimas nėra labai pastovus. Todėl, kai atsirado galimybė dirbti anglų kalbos mokytoja, sutikau. Padirbusi su vaikais keletą metų supratau, kad toks nuolatinis darbas man daug mielesnis nei matematika ar programavimas, todėl baigiau dar vieną universitetą. Muzika man yra saviraiškos forma.
– Esate reikli mokytoja?
– Esu demokratiška ir tolerantiška mokytoja, kuri galėtų būti ir reiklesnė. Pati kaip žmogus netoleruoju prievartos, spaudimo. Todėl mokykloje griežtų priemonių nesiimu. Vienintelė priemonė, kurią pripažįstu, – tai dialogas. Aišku, kai kas sako, kad jei mokytojai nepriverčia, tai mokiniai nieko ir neišmoksta. Tačiau mano asmeninė patirtis rodo, jog gyvenime išmoksi tiek, kiek pats norėsi išmokti.
– Kaip mokiniai reagavo į Jūsų laimėjimą „Eurovizijos” atrankoje?
– Nors mokau aštuntokus ir devintokus, tačiau šį laimėjimą labiau sureikšmino pradinukai. Jie atbėgo prašyti autografų. Aš jų klausiu, kam to reikia, juk mane matė ir mato kiekvieną dieną mokykloje. Bet tas autografų prašymas po truputį praeina.
– Konkursui pristatyta daina „Love or Leave” labai asmeniška – judviejų su vyru meilės istorija. Ar vyras neprieštaravo, jog viešai apie tai kalbate?
– Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, tačiau kaip buvo, taip ir papasakojau. O Laimonas nesipriešino. Juk dainos nėra vien tik išgyvenimas, gal daugiau patirties apibendrinimas. Pagrindinė šios dainos mintis kilo seniai, tačiau tekstą, koks jis yra dabar, parašiau pernai rudenį.
– Ar vaikai Jumis didžiuojasi?
– Vyresnysis – keturiolikmetis Ivanas šįmet mokosi sporto gimnazijoje Vokietijoje. Mes retai matomės, tačiau kai buvo atvažiavęs Kalėdoms, savotiškai išpranašavo mums sėkmę. Buvome ką tik padavę konkurso dalyvio paraišką ir daviau jam paklausyti kelias naujas dainas, tarp kurių buvo ir „Love or Leave”. Kai laimėjome pusfinalį, pas mus svečiavosi dėdė, kuris globoja Ivaną Vokietijoje. Jis perdavė Ivano žodžius, kad, sūnaus manymu, aš šįmet turėčiau laimėti. Septynmetis Aivaras dar nesuvokia, kas yra populiarumas, šlovė. Aišku, kai mus rodo per televizorių, jis visada žiūri, o kai groja per radiją, stengiasi pagarsinti radijo imtuvą. Tačiau jis nesuvokia, kad mama daro kažką išskirtinio.
– Ar nerimaujate artėjant kelionei į Helsinkį?
– Manau, kad spaudimas mums padidės, kai iki „Eurovizijos” liks visai mažai laiko, nes visgi šis konkursas yra tikrai rimtas. Kai man būna sunku, visą laiką sau užduodu klausimą – noriu tai daryti ar ne. Kadangi atsakymas būna, jog noriu dainuoti, nugaliu baimes ir einiu pirmyn. Kaip žiūrovė manau, kad lietuviams reikėtų labiau mylėti savo atstovus „Eurovizijoje”. Juk jie pirmiausia atstovauja šaliai. Nemanau, jog mes galime smerkti bent vieną į konkursą važiavusį atlikėją. Juk jų įgyta patirtis naudinga tiems, kurie konkurse dalyvauja vėliau.
– Jūsų konkursiniu įvaizdžiu rūpinsis dizaineriai Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus…
– Mes su jais susitikome ir dizaineriams patiko mūsų vizija, kuri, mūsų manymu, dera prie dainos. Vyraus griežtas klasikinis stilius, kuris neužgoš, o papildys dainą. Aš greičiausiai vilkėsiu klasikines kelnes ir juodą palaidinę, kuri išryškintų akis, veidą, nes atliekant baladę itin svarbu mimika.