Vytauto Pociūno nužudymą, beatodairišką pasipriešinimą KGB rezervininkų liustracijai, nuožmų puolimą prieš Valstybės saugumo departamento vadovybės korupcinius ryšius siekiančius atskleisti politikus didelė dalis visuomenės linkusi laikyti Lietuvos užvaldymo „aukštumomis”. Tai procesas ar atsitiktinumas? – „Lietuvos žinios” klausė Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narės Rasos Juknevičienės.
„Iš tiesų pastaruoju metu atsiskleidė daug nežinotų dalykų. Daugeliui žmonių atsivėrė akys, kai buvo prisiliesta prie problemų, susijusių su Lietuvos valstybės saugumo departamentu (VSD), – sakė LŽ Rasa Juknevičienė. – Tos problemos pasirodė daug didesnės negu paties VSD vadovybės problemos.
Dabar, žvelgiant atgal ir vertinant įvykius naujame kontekste, matai kaip atsiskleidė neformali struktūra, kuri susiformavusi per pastaruosius gal 7-8 metus Lietuvoje. Tai leidžia visiškai kitaip suvokti anksčiau vykusius procesus.
Tik ledkalnio viršūnė
Vytautas Pociūnas buvo išsiųstas į Baltarusiją todėl, kad buvo valdybos, tiriančios procesus, susijusius su energetika, su Rusijos įtaka Lietuvoje, vadovas ir visai netiko būtent tiems žmonėms, kurie, kaip paaiškėjo iš kontržvalgybininkų liudijimų, buvo suformavę nomenklatūrinį branduolį, tenkinantį toli gražu ne vien Lietuvos interesus.
Manau, kad valstybinės Pociūno nuostatos netiko R.Stoniui, netiko A.Januškai, D.Jurgelevičiui, VSD vadovybei. Nežinau, ar savo valia, ar palaužtas po KGB rezervo skandalo A.Pocius priėmė sprendimą atsikratyti Pociūno ir su juo dirbusių žmonių – kaip tik tų žmonių, kurie nustatė projekto 2K žalingumą Lietuvos nacionaliniams interesams. Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją istorija atsiskleidžia daugelį dalykų.
Paaiškėjo, kad Pocius – tik matoma ledkalnio viršūnė, gal net ir ne pati svarbiausia sistemos struktūros dalis, o galbūt tik vienas apgailėtinas įrankis.
Neformali valdymo grupė
Laisvę pasiekusi ir nepriklausomybę atgavusi Lietuva kaip savaime suprantamą dalyką pasirinko demokratinį valstybės valdymo principą, kurio esmė ta, kad žmonės per rinkimus suteikia galią ir atsakomybę tam tikroms politinėms jėgoms, t. y. žmonės suteikia joms teisę per Seimą ir Vyriausybę valdyti kraštą.
Politikams valdyti kraštą arba įgyvendinti žmonėms pažadėtas idėjas padeda labai svarbus kiekvienoje valstybėje sluoksnis žmonių – valstybės tarnautojai – kompetentingi, kvalifikuoti specialistai, nuo kurių priklauso šalies stabilumas. Lietuvoje atsitiko taip, kad besiformuojanti politinė sistema pasirodė esanti labai gležna, – turiu galvoje politines partijas, Seimą.
Maždaug nuo 2000-ųjų, kai į valdžią atėjo naujos politinės jėgos, šis valdininkų – jaunų, ambicingų žmonių – sluoksnis iš esmės perėmė pagrindinius valdymo svertus.
Blogiausia, kad ši neformali valstybės valdymo grupė, neturinti visuomenės įgaliojimų, pamažu užvaldė VSD, vieną svarbių valstybės institucijų, kuri yra sukaupusi įvairios informacijos. Grupė pradėjo naudoti šią informaciją ne tik valstybei naudingais tikslais tarptautiniuose reikaluose, bet ir vidinei politinei kovai. Manau, kad informacija kartais galėdavo tapti šantažo priemone, kartais ji pavirsdavo dezinformacija, kartais ja pasinaudojus būdavo bandoma nustumti vienus ar kitus pareigūnus, valdžios atstovus ir daryti įtaką žmonių nuomonei.
Siekiant pridengti tikrąjį VSD užvaldymo mastą, į apyvartą buvo paleista legenda apie nedorėlius konservatorių „kurmius” ir politikų norą daryti įtaką svarbiai valstybės institucijai.
Naujoji nomenklatūra
Į šį procesą galima pažiūrėti ir kitu kampu. Mano nuomone, sovietinė nomenklatūra, kuri jau nueina į istoriją, paskui save atsivedė naująją nomenklatūros kartą, išugdytą sovietmečiu, mačiusią senosios nomenklatūros gyvenimo būdą ir jį visiškai perėmusią. Skirtumas tas, kad naujoji nomenklatūra labai mikliai prisitaikė prie vakarietiškos Lietuvos krypties. Ji dar Lietuvos nepriklausomybės pradžioje suprato geopolitinių procesų vyksmą, suprato, kad dideli procesai ir dideli pinigai jau ateina iš Vakarų, nebe iš Rytų, labai greitai užėmė svarbias pozicijas.
Iš esmės naujoji nomenklatūra pritaikė sovietinės nomenklatūros metodus naujomis aplinkybėmis. Teko diskutuoti su kai kuriais tų žmonių ir patirti, kad jie netiki demokratijos galimybėmis Lietuvoje, mano, kad žmonės nesupratingi, rinkimuose jais pasitikėti negalima, todėl jie turi taip „valdyti procesus”, kad, nepaisant žmonių valios, valdymo svertai liktų jų, vienintelių, kurie žino, ko reikia Lietuvai, rankose.
Tarp kairės ir dešinės
Kad ir kaip būtų sunku tai pripažinti, toks modelis labai panašus į dabartinio Kremliaus modelį, kuriamą Rusijoje. Ten imituojama demokratija, kai pats Kremlius kuria partijas skirtingais pavadinimais, tačiau šeimininkas – tas pats. Gal todėl ir draugystė su buvusiais (?) KGB generolais tiems žmonėms atrodė tokia natūrali ir artima širdžiai.
Tam, kad galėtum „valdyti procesus”, reikia turėti paklusnią politinę sistemą. „Architektų” manymu, kairieji – socialdemokratai – dėl savo prigimtinio nomenklatūrinio noro būti valdžioje bet kokia kaina ir taip gali būti lengvai valdomi, o dešinėje, jų manymu, kiek blogiau. Čia dar daug Sąjūdžio dvasios, kuri remiasi tvirtesnėmis vertybinėmis demokratinėmis nuostatomis ir kurios taip lengvai nesuvaldysi. Todėl ir pradėta bandyti kurti naują „valstybininkų” politiką, tokią dirbtinę dešinę, kurios lyderiu vienu momentu buvo bandomas daryti Artūras Paulauskas. Tikslas – iš politinės arenos išstumti Tėvynės sąjungą, paliekant jai, kaip „valstybininkai” sakydavo, nedidelį stabilų „megztų berečių” procentą.
Tikslai sutapo
Man tik dabar pradeda aiškėti, kodėl reikėjo Algirdo Petrusevičiaus bylos. Regis, projektas apie neva „dešinįjį terorizmą” sąmoningai buvo kurpiamas tam, kad atėjus jaunai visuomenės ir žurnalistų kartai į Lietuvos gyvenimą tie įvykiai, kurie vyko prieš 10-15 metų ir kurių jie neprisimena, būtų perrašyti. Štai čia ir sutapo Kremliaus ir šių naujųjų Lietuvos nomenklatūrininkų tikslai – pakeisti vertybinį politinės sistemos pamatą, apjuodinti nepriklausomybės laikotarpį. Su ta praeitimi mėginama susieti ginklus, šaudmenis. Taip pat mėginama suniekinti Vytautą Landsbergį, o kartu ir visą nepriklausomybės kovų laikotarpį.
Petrusevičius buvo pasirinktas kaip taikinys. Jį išprovokavo senas jo bičiulis, turintis finansinių verslo problemų, kuris buvo užverbuotas jau lietuviško Saugumo departamento. Buvo iškelta Juro Abromavičiaus žūties versija. Gali būti, kad tie kompromatai buvo kurpiami laukiant būsimų Seimo rinkimų, bet Pociūno žūtis ir po to prasidėjęs tyrimas paspartino procesus. Tai sutapimas, kad jaunieji nomenklatūrininkai ginti Pociui ir savo klanui pasirinko propagandinį karą.
Su teroristų etiketėmis
Mėginant nukreipti dėmesį nuo VSD tyrimo esmės, nuo kontržvalgybininkų atskleistos tiesos, buvo bandoma sukelti neva kitą skandalą, kad žmonės taip būtų supainoti, jog niekas nesuprastų, kas iš tikrųjų vyksta.
Buvo pradėta skleisti legenda apie neva „dešinįjį terorizmą”. Aukščiausiems valstybės vadovams pučiamos miglos, KGB stiliumi naudojamas šiurkščiausias melas viešojoje erdvėje, o „teroristu” daromas kiekvienas kalbėjęs ar bendravęs su Petrusevičiumi.
Dar blogiau, kad tais raktiniais žodžiais „terorizmas”, „nacionalizmas” norima siųsti blogą žinią į Vakarus. Bandoma naudotis Vakarų valstybių diplomatų nepatyrimu gyventi sovietinio mentaliteto gerokai paveiktoje visuomenėje.
Vakariečiai net neįsivaizduoja, kad tokio rango žmonės, užimantys postus ministerijose, ministro pirmininko aplinkoje ar netgi VSD vadovybėje, gali taip meluoti. Tie, kurie nori atkleisti tiesą apie kenksmingus procesus, vykstančius Lietuvoje, parodomi kaip teroristai, fašistai, nacionalistai. Ar tai neprimena laikų, kai sovietinė spauda mirgėjo panašiomis etiketėmis, skirtomis Sąjūdžiui, nepriklausomybę atkūrusiam parlamentui ar jo vadovui? Panašiai dabartinis Kremlius talžo Estiją.
Žūtis nebuvo beprasmė
Visos minėtos tendencijos atsiskleidė atliekant VSD veiklos tyrimą. Tačiau aš esu optimistė: geriau, kad tai įvyko dabar, kad nebuvo leista šiems procesams įsisenėti. Pociaus gynėjų komanda apsiskaičiavo – ji nesupranta, kad jau nebeįmanoma valdyti visų Lietuvos žmonių protų, visos žiniasklaidos, kad ir kiek milijonų „Gazprom” vietininkai jai skirtų.
Pinigai vis dar turi didžiulę įtaką, perkant žmonių protus, bet valstybė dar neužvaldyta taip labai, kaip galėjo būti užvaldyta, jeigu laiku nebūtų atskleisti tie dalykai. Suprantu, kad nepaguosiu Pociūno artimųjų, bet jo žūtis nebeprasmė jau vien dėl to, kad ji padėjo atskleisti piktybinius procesus. Manau, kad auglys bus išoperuotas ir kad komplikacijos nebus labai sunkios.”