Dienraštis „The Guardian” pranešė apie iš pieniško šokolado pagamintos anatomiškai tikslios (1,8 metro aukščio) Kristaus skulptūros atidengimą Niujorke
Jėzus pavaizduotas taip, tarsi kybotų ant kryžiaus. Skulptūros kūrėjas Cosimo Canallaro pavadino savo darbą „My Sweet Lord” („Mano saldusis Viešpats”). Kažkada taip savo dainą, dedikuotą Krišnai, pavadino legendinis bitlas George’as Harisonas.
Aišku, skulptoriaus kūryba sukėlė JAV katalikų pasipiktinimo audrą. Visai suprantama tokia pamaldžių ir gerų žmonių reakcija. Tikrai Kristaus kančia yra šventa ir verta kitko nei centneris šokolado.
Prieš keletą metų aštrumo mėgėjams kenčiantis Kristus buvo palaistytas kibirais pomidorų padažo. Turiu omenyje garsųjį Melo Gibsono filmą „Kristaus kančia”. Tiesa, tokiam vaizdavimo būdui tuomet pasipriešino saujelė teologų bei krikščionių intelektualų ir tai didžiausia problema buvo ne tiek iškreiptas Jėzaus kančios vaizdas, bet tariamas antisemitizmas ir per didelė žiaurumo porcija ekrane.
JAV toli ir pranešimas apie šokoladinį Kristų verčia tik gūžtelėti pečiais. Kristaus kančia visais laikais traukė menininkus prabilti apie ją, ne išimtis ir konceptualus menas ar popkultūra. Juk dar praėjusią vasarą Madonna, pasipuošusi erškėčiais, „šiurpino” pasaulį, o ne taip seniai mūsų reklamos šamanai Rūpintojėlį pastatė už didžėjaus pulto.
Tikriausiai laikas priprasti prie to, kad Kristaus kančią pavaizdavus kitaip, nei tai atrodo Turino drobulėje, kažkas susižers gražaus pelno, taps žinomas, linksniuojamas žiniasklaidoje… Kad ir kaip būtų keista, bet Kristaus kančia, nors nuo jos mus skiria nemenkas istorijos tarpsnis, šokiruoja, provokuoja, priverčia reaguoti. Juk, pasak evangelijų liudijimų, kai Kristus buvo iškeltas ant kryžiaus, vieni šaipėsi, kiti plūdosi, dar kiti, ištikti šoko, rypavo, o buvo ir tokių, kurie bandė išsaugoti tikėjimo ugnį. Tad evangelinė tikrovė nepakito. Ji ir dabar pasirodo visu savo ryškumu, tik kitokiais pavidalais, ir verčia surasti savo poziciją jos atžvilgiu.
Tačiau kyla klausimas, ar bandymas Kristaus kančią pateikti koncertuose, pokštaujant nėra užslėptas noras pabėgti nuo pastoviai į mūsų egzistenciją besikėsinančios kančios? Todėl aktuali lieka prieš dvejus metus į amžinybę iškeliavusio popiežiaus Jono Pauliaus II paskutinė gyvenimo atkarpa, kai jis neslėpė savo ligos nualinto kūno ir net jos sukaustytas stengėsi kiek įmanoma būti šalia savo mylimų žmonių. Taip jo drąsa tapo paskatinimu silpnumo, senatvės, skausmo nepalikti tik medicinos ar specialių įstaigų priežiūrai. Tai, kas nemalonu ir skausminga, turi būti įveikta, bet negali būti slepiama.
Tačiau egzistuoja ir kitas polius. Krikščionybė pernelyg ilgai kentėjo nuo sentimentalaus požiūrio į Kristaus kančią. Todėl ir šokoladinis Kristus, ir senus religinius paveikslėlius primenantis filmas „Kristaus kančia” yra mūsų požiūrių į Kristaus kančią simboliai ir ne itin labai vienas nuo kito nutolę. Juk ne vieno mintyse kenčiantis Kristus tebėra „šokoladinis”: salsva, žmogiškos kančios ir nesėkmės projekcija. Kaip ir Nekaltojo kančios bei kraujo kiekis negali būti adekvatus blogio mastui. Kruvinas pamaldumas maitina tik jausmus, bet neveda prie velykinio įvykio gelmės.
Taip Kristaus kančia nepaliečia, nesupurto mūsų egzistencijos pamatų. Mes liekame žiūrovai. O velykinis įvykis kviečia peržengti jausmų, vaizduotės, racionalumo ribas ir patirti Slėpinį. Tai reiškia sutikti, kad Meilė būna skaudi iki kraujo, kad prieš tapdama vaisinga ji turi praeiti pro mirties vartus. Tokia kančia nieko nekaltina ir nesmerkia, tik priima kiekvieną, kuris per silpnas pakelti savo gyvenimo naštą.