Atvažiavusieji aplankyti daugiau kaip prieš mėnesį mirusio šviesios atminties kunigo vienuolio Tėvo Stanislovo kapo, iškart pastebi naują bažnyčios, svirnelio -muziejaus, senosios klebonijos ir namelio, kuriame gyveno Tėvas Stanislovas, lankymo tvarką. Dažnas lankytojas, tai matydamas, ima ir suabejoja, ar pavyks išsaugoti buvusią Paberžę, jos trauką – išpildyti priešmirtinį Tėvo Stanislovo pageidavimą.
Žmonių srautas nesenka
Artėjant prie Surviliškio, kurį nuo Paberžės skiria keliolika kilometrų, akis bado kažkokio piktavalio išniekinta senoji pakelės koplytėlė – žiojėja tuščia ertmė, kurią Tėvas Stanislovas, būdamas sveikas, vis užpildydavo iš medžio drožtomis šventųjų skulptūromis. Dabar ta koplytėlė jau niekam neberūpi.
Patirtas slogutis apleidžia įžengus į Paberžės bažnyčios šventorių, kur prie takelio į senąją kleboniją daugiau nei prieš mėnesį amžinojo poilsio atgulė Tėvas Stanislovas. Būtent šioje vietoje, pro kurią 34 metus kunigas vienuolis ėjo iš senosios klebonijos į bažnytėlę, jis pageidavo būti palaidotas. Kaip jam gyvam esant, taip ir dabar, šventoriuje bei bažnyčioje buvo žmonių. Vieni stovėjo melsdamiesi prie Tėvo Stanislovo kapo, kiti žvalgėsi bažnytėlėje. Kalbinti žmonės tvirtino netikintys, kad kunigas miręs. „Jaučiu jį fiziškai šalia, klausiantį, kaip gyvenu, kaip mano vaikai”, – kalbėjo neklusnią ašarą braukdama ir žvakutę ant kapo degdama vidutinio amžiaus moteris.
Lankytojų Paberžėje netrūksta – pirmoje dienos pusėje ant Tėvo Stanislovo kapo jau degė keliolika žvakių. Pirmąją savaitę po laidotuvių nuo kunigo vienuolio kapo buvo surenkama po du kibirus žvakigalių.
Gelbėjo nuo pražūties ir miręs
Tėvą Stanislovą pažinojusieji žmonės dažniausiai jį vadino Tėveliu. Dėl nuolatinio rūpinimosi žmonėmis, švelnumo, dėmesingumo, išminties. Žmonės kalba, kad ir gulėdamas karste jis sugebėjo pasirūpinti kitais. Mat laidotuvių išvakarėse kasdami duobę vyrai aptiko Antrojo pasaulinio karo sprogmenį. Jie greitai aptvėrė kapavietę ir iškvietė išminuotojus, kurie sprogmenį išvežė. Nelaimės, kuri galėjo įvykti ateityje, buvo išvengta. O juk Tėvas Stanislovas galėjo pasirinkti ir kitą vietą amžinajam poilsiui.
Šis nenumatytas įvykis priminė kito populiaraus kunigo – Ričardo Mikutavičiaus laidotuves ir su jomis susijusį kitą lemtingą atsitiktinumą. Ieškant jo palaidoto kūno nežinomųjų kapavietėse, per klaidą buvo atkastas kitas vyriškis. Per šį atsitiktinumą viena motina pagaliau sužinojo, kur buvo dingęs jos sūnus.
Beje, Paberžės bažnyčios šventoriuje karo metais greičiausiai buvo užkastas didysis varpinės varpas. Tai buvo padaryta, matyt, bijant, kad jis nebūtų išvežtas ir išlydytas karo reikmėms. Tėvas Stanislovas buvo iškvietęs specialistus varpo paieškai ir jie buvo aptikę tą vietą, tačiau kur ji, dabar jau sunku pasakyti.
Pageidaujama Kėdainiuose dirbusio kunigo
Mėginančiuosius, kaip buvo įprasta, pro atviras Paberžės bažnyčios duris įeiti vidun, pasitinka ant jos durų pritvirtintas skelbimas. Jame pranešama, kad šv. Mišios čia laikomos kiekvieną sekmadienį 16 val. Nurodoma, į kokį kunigą kreiptis rūpimais klausimais, pateikiami jo, zakristijono ir administratorės telefono numeriai. Paskambinus 1863 metų sukilimo muziejaus ir Paberžės bažnyčios komplekso administratorei Regina Galvanauskienei, ji atsiliepė tuoj pat. Pasirodo, moteris vaikščiojo bažnyčios šventoriuje.
„Aš čia būnu nuo ankstyvo ryto iki sutemų, nes žmonės atvažiuoja įvairiu laiku, – sakė administratorė. – Raktai nuo Paberžės komplekso visą laiką su manimi. Tėvelis prieš mirtį visų prašė išsaugoti jo mylimą Paberžę jos dvasią. Arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius Tėvo Stanislovo laidotuvių dieną pažadėjo, kad bus leista organizuoti darbą Paberžėje taip, kaip tai buvo daroma anksčiau. Tad aš ir vedu ekskursijas, pasakodama žmonėms apie bažnyčios ansamblį ir Tėvą Stanislovą. Viską rakinu todėl, kad laikinai esu atsakinga už bažnyčios turtą. Pagaliau toks yra ir arkivyskupo metropolito prašymas – rakinti ir saugoti”, – sakė administratorė.
Anot R.Galvanauskienės, buvo žadėta per mėnesį po Tėvo Stanislovo mirties nuspręsti, kokį kunigą paskirti nuolat dirbti Paberžėje, tačiau atostogų metu, matyt, sunku tokį sprendimą priimti. Pasiteiravus Kauno arkivyskupijoje, kada į Paberžę bus paskirtas kunigas, konkretaus atsakymo nebuvo. Paaiškinta, kad Paberžės parapija pernelyg maža, o Lietuvoje kunigų ir taip trūksta, tačiau galimybė paskirti čionai kunigą bus svarstoma.
Kėdainių rajono merė Virginija Baltraitienė, Paberžės ansamblio administratorė R.Galvanauskienė tvirtino, jog žmonės labai pageidautų, kad Paberžėje apsigyventų Kėdainiuose pelnęs tikinčiųjų meilę ir pagarbą kunigas Kęstutis Daknevičius.
„Bažnyčia turėtų klausytis žmonių nuomonės, tačiau sprendimo teisė priklauso arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui”, – sakė buvęs Jo Eminencijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris ir sekretorius kunigas Alfonsas Bulota, studijavęs kartu su K.Daknevičiumi ir atsiliepęs apie jį kaip apie itin dvasingą ir darbštų kunigą, dabar dirbantį jau Gruzdžiuose.
Aiški Savivaldybės pozicija
Anot merės Virginijos Baltraitienės, Tėvo Stanislovo fondo ir jo rėmėjų lėšomis pastatytas namelis, kuriame iki mirties gyveno Paberžės klebonas, yra fondo nuosavybė. Jo vadovai pasirengę priimti čionai naują kleboną. Tėvo Stanislovo kambarys būtų paliktas kaip Paberžės muziejaus dalis.
Nors restauruojama senoji klebonija ir muziejumi tapęs svirnelis oficialiai yra Bažnyčios nuosavybė, tačiau Kėdainių rajono savivaldybė prašys minėtus pastatus atiduoti 99 metams panaudai, kad galėtų tuos senus statinius restauruoti ir tinkamai prižiūrėti. Jei Bažnyčios vadovai sutiks patenkinti Savivaldybės prašymą, ši ketina užbaigti restauruoti senąją kleboniją, išmokėti susikaupusias už atliktus darbus skolas, įvesti signalizaciją. „Mums rūpi Paberžė ir kaip dvasinės, ir kaip turistinės traukos objektas. Mes neturime moralinės teisės apleisti Paberžės, kurią išsaugoti prašė pats Tėvas Stanislovas. Išpildyti šį prašymą, tikimės, padės ne tik Bažnyčia, bet ir turtingi žmonės, Vyriausybė”, – sakė merė.
Atvažiavusieji į Paberžę pastebi atkastus iš vakarų pusės bažnytėlės pamatus, kažką tyrinėjančius žmones. Pasirodo, bendrovės „Lietuvos paminklai” užsakymu čia dirba kitos bendrovės – Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo instituto specialistai, tyrinėjantys pamatų, sienojų ir stogo būklę. Šių darbų sumanytoja – Kėdainių rajono Savivaldybė. „Kai bus parengtas būsimų darbų projektas, vėl kreipsimės į Vyriausybę dėl jų vykdymo finansavimo”, – aiškino V.Baltraitienė.
Savivaldybės aiški pozicija ir atliekami darbai Paberžės komplekse byloja, kad Tėvo Stanislovo prašymas čia išgirstas.
Viltingas laukimas
„Dažnas Paberžės lankytojas klausia, kodėl nebeveikia vasaromis čia įprasta vaikų su įvairiomis negaliomis stovykla. Nepastabiems paaiškinu, kad restauruojamoje klebonijoje mažiems vaikams gyventi yra pavojinga – bet kuriuo metu gali atsitikti nelaimė. Kas tuomet atsakys?” – klausė Regina Galvanauskienė.
Anot administratorės, ji stengiasi išlaikyti Paberžės tradiciją suteikti nakvynę jos prašantiems. Dabar į restauruotus klebonijos kambarius priima tik suaugusius žmones. Kauno arkivyskupija patvirtino, kad tradicinės Tėvo Stanislovo stovyklėlės vaikams bus atnaujintos, kai tam bus sudarytos tinkamos sąlygos.
R.Galvanauskienė įsitikinusi, kad Paberžę pavyks išlaikyti tokią, kokia ji buvo prie Tėvo Stanislovo – dvasingą, lankomą, mylimą. Labai svarbu, kad čia dirbtų žmonių gerbiamas kunigas. Tą patį tvirtino ir merė Virginija Baltraitienė.
Apie viltingą laukimą bylojo drąsiai virš Paberžės lankytojų galvų nardančios kregždės, susisukusios lizdą tiesiai ant Tėvo Stanislovo rankomis restauruoto žibinto, pakabinto prie jo namelio.
Virginija Skučaitė