Australijoje gyvenančiam Antanui Grigaliūnui nereikia nei draugų, nei pinigų.
Žemiškoms vertybėms ir žmonių draugijai abejingas 76 metų vyras labiau už viską vertina ramybę, kuriai prieš kelias savaites buvo iškilusi grėsmė.
Mėlynakis žilabarzdis keistuolis jau 16 metų vienas leidžia dienas kalnuotame Berauros regioniniame parke, plytinčiame apie 30 kilometrų į šiaurę nuo Sidnėjaus.
Australijos aborigenų kalba Beraura reiškia „Daugelio vėjų vieta”. Kalnuotas parkas Hoksberio upės baseine – nuostabaus grožio vieta, pasižyminti unikalių Australijos gyvūnų ir augmenijos gausybe.
„Norėčiau čia gyventi”, – prisipažįsta ne vienas Berauros parke apsilankęs turistas, kai ateina laikas išvykti. Būtent šitaip pasielgė A.Grigaliūnas, kadaise užklydęs į šias vietas.
Daugelį metų niekam neužkliuvęs lietuvis neseniai atsidūrė vietos socialinių tarnybų akiratyje.
Klajūnas, bet ne elgeta
Antanas sakosi į Australiją atvykęs 1949-aisiais vienu pirmųjų laivų, po karo gabenusių naujuosius šalies gyventojus iš Europos.
Kilęs iš Kėdainių krašto Lietuvoje dvi seseris bei brolį palikęs A.Grigaliūnas prieš kelionę į tolimąjį žemyną dar paragavo karo pabėgėlio duonos Vokietijoje.
Iki 60-ties A.Grigaliūnas dirbo kasyklose, vėliau – žemės ūkyje.
Keistuolis taip ir netapo Australijos piliečiu. Nieko gero iš valdžios nesitikintis ir iš jos neprašantis vyras buvo įsitikinęs, kad jam nepriklauso pensija.
Miško tankmėje gyvenantį lietuvį galima vadinti klajūnu, bet ne elgeta. Jis niekada neprašo išmaldos. Reikalingų daiktų susiranda pats. Pasak vyriškio, žmonės išmeta labai daug gerų daiktų.
Australijos miestuose du kartus per metus gyventojai tam tikromis dienomis nebereikalingą mantą išneša į gatvę. Daiktus išveža savivaldybės skirta mašina.
Maisto A.Grigaliūnas dažniausiai gauna iš restoranų, kai šie pavakare uždaromi, o nesuvartoti patiekalai ir produktai atsiduria specialiuose konteineriuose.
Vietoj žmonių – gyvūnai
A.Grigaliūnas nelabai pasitiki žmonėmis. Jų draugiją lietuviui visiškai atstoja nedidelės kengūros ir papūgėlės, kurių miško gyventojas yra prisijaukinęs.
Vis dėlto bent kartą per savaitę senas viengungis užsuka į Berauros miestelio bendruomenės centrą, kur galima apšilti arba atsivėsinti (žiūrint koks metų laikas), išsimaudyti po dušu ar pasinaudoti centrui talkinančių savanorių vairuotojų paslaugomis, jei reikia kur toliau nuvykti.
Prieš porą savaičių taip nusigavęs į Hornsbio miestą A.Grigaliūnas parkrito gatvėje ir buvo nuvežtas į ligoninę.
Būtent tada apie keistą pacientą, kuris iš minkštos lovos veržėsi gulėti ant grindų, ligoninės socialinio skyriaus vedėjas telefonu pranešė Lietuvos garbės generaliniam konsului Viktorui Šliteriui.
Klausosi lietuviškų laidų
Konsulo prašymu vienišiumi rūpintis pradėjo Sidnėjaus moterų socialinės globos draugija, kurios narės padeda ne vienam artimųjų neturinčiam garbaus amžiaus tautiečiui.
Susitikusios su A.Grigaliūnu draugijos atstovės buvo maloniai nustebintos, kad jų pavardės vyrui buvo žinomos iš SBS radijo laidos lietuvių kalba, kurios jis klausosi antradieniais po pietų.
Ilgai įkalbinėjamas vienišius pagaliau sutiko, kad verta pasirūpinti pensija ir valstybine sveikatos draugijos kortele. Jis sutiko atsidaryti banko sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti pensiją.
Po kelių dienų vėl susitikęs su lietuvių labdaros organizacijos atstovėmis, socialinės paramos skyriuje A.Grigaliūnas užpildė visas anketas.
Reikalingus dokumentus jis atsinešė tvarkingai sudėtus į džinsinės medžiagos rankinę.
Kratėsi siūlomos pagalbos
Klausiamas, kuo jam būtų galima padėti, Antanas tvirtino, jog visko pats turi. Tik vėliau prisipažino, kad batai per trejus metus susidėvėję ir kojinių šiltų reikėtų.
Iš Sidnėjaus atvežtas kojines ir šiltus rūbus A.Grigaliūnas priėmė, tačiau niekaip nesutiko autis kitokių nei jo dėvimi batų, kurie parduotuvėje kainuoja 175 Australijos dolerius (daugiau nei 350 litų). Sakė nusipirksiąs tokius pats, kai gaus pensiją.
Socialine globa besirūpinančios lietuvių moterys nesėkmingai bandė įtikinti vyriškį apsilankyti Feirfeldo priemiestyje esančiuose slaugos namuose, kur prižiūrimas ne vienas lietuvis.
Vienišius numojo ranka ir į pasiūlymą palaikyti nuolatinį ryšį, bent kartą per mėnesį susitikti.
Apie save kalbėti nemėgsta
Galiausiai sutikęs su „Lietuvos ryto” žurnaliste kartu papietauti, jis vargais negalais sutiko išgerti limonado stiklinę ir suvalgyti bulvių traškučių. Tačiau į siūlomą picą nenorėjo nė žiūrėti.
Atlikus visus būtinus reikalus, vyras užsiminė, kad jau norėtų sugrįžti į Beraurą. Jis vengė ką nors daugiau pasakyti apie save, tiktai tvirtino, kad labiausiai vertina vienatvę. Nieko nepasakė jis ir apie tai, kokiame būste glaudžiasi miškų tankmėje.
Rankos paspaudimu padėkojęs už suteiktą paramą, Antanas atsisveikino ir nuskubėjo savais keliais.
Niekas netrikdys ramybės
Keliolika metų Hornsbio ligoninėje dirbantis ir įvairių istorijų girdėjęs socialinio skyriaus vedėjas Steve’as Dove’as pripažino, kad A.Grigaliūno likimas jį labai nustebino.
Gyventi valstybei priklausančioje teritorijoje nėra nusikaltimas, todėl niekas negali priversti tų žmonių keisti gyvenimo būdą.
Todėl ir lietuvis Berauros parke galės toliau gyventi niekieno netrikdomas.
Lietuvių istorijos – įvairios
Iš 10 tūkstančių lietuvių, po Antrojo pasaulinio karo atvykusių į Australiją, dauguma čia prasigyveno, susikūrė geras gyvenimo sąlygas. Bet ne visi laimingi sulaukę senatvės.
Sidnėjaus moterų socialinės globos draugijos narės vienišus senelius lanko slaugos namuose, ligoninėse, paremia juos drabužiais, pinigais, vežioja pas gydytojus, ne vienas draugijos lėšomis palydimas ir į paskutinę kelionę.
Šiemet už veiklą lietuvių bendruomenėje Australijos valstybinį apdovanojimą pelniusi Onutė Kapočienė papasakojo, kad prieš kelerius metus draugijos narės surado tautietį, ilgus metus gyvenusį parke prie Sidnėjaus uosto įlankos, turistų gausiai lankomoje vietoje. Suvargęs senas vyriškis neilgai begyveno.
Kitas lietuvis baigė gyvenimą Erskenvilės geležinkelio stotyje, dar vienas mirė savo namuose, bet buvo aptiktas tik po trijų savaičių, dar vienas rastas negyvas ant suoliuko Belmorės parke prie Centrinės geležinkelio stoties.
Mirus kitam senam lietuviui, kuris daugelį metų rausdavosi po šiukšles Merikvilės priemiestyje, paaiškėjo, kad jis turėjo namą ir paliko nemažą sumą pinigų.
Garsiausias Romos benamis
Lietuviškai kalbančių keistuolių galima sutikti ir kitose pasaulio vietose.
„Lietuvos ryto” korespondentas Romoje ir Vatikane Paulius Jurkevičius prieš kelerius metus rašė apie vieną garsiausių Italijos sostinės benamių – Petrą iš Vittorio Veneto gatvės.
Šešiasdešimtmetį perkopęs Petras mėgdavo šildytis prieš saulę ir stebėti praeivius. „Buon Natale”, – oriai sveikindavo lietuvis italus, „Merry Christmas”, – amerikiečius, „Bon NoDl”, – prancūzus.
Elgeta tarp aristokratų
Prieš daugelį metų nuo okupacinės sovietų valdžios į Vakarus pasitraukęs Petras buvo vienvaldis garsiausios Italijos sostinės Veneto gatvės šeimininkas.
Veneto gatvėje yra dešimt viešbučių, kuriuose kambarys nakčiai kainuoja apie porą tūkstančių litų.
Kuklus trijų kambarių butas šioje gatvėje parduodamas už milijoną dolerių. Veneto gatvėje yra ir restoranų. Už vakarienę dviem čia tenka kloti tūkstantį litų.
Petras čia gyveno ir dirbo. Uosdavo iš restoranų sklindančius kvapus, kartais gaudavo šio to paragauti, bendraudavo su žmonėmis, kurie vilki tūkstančius dolerių kainuojančius drabužius.
Sveikino ir V.Adamkų
Petras gyveno šalia garsiojo restorano „Hard Rock Cafe Roma”.
Kasdien jis stebėdavo viso pasaulio snobus, atlekiančius čia nusipirkti marškinėlių su prestižinio restorano pavadinimu.
Kitoje Veneto gatvės pusėje – milžiniškas Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados rūmas su besiplaikstančiomis dryžuotomis vėliavomis, dieną naktį budinčių karabinierių šarvuočiais.
Kairėje pusėje, tolėliau, – garsi Romos bohemos kavinė „Cafe de Paris”. Joje kavą kasdien gerdavo Federico Fellini, Anita Ekberg, Marcello Mastroianni, kiti filmo „Saldus gyvenimas” („Dolce vita”) kūrėjai bei herojai.
Dar tolėliau – prabangiausias Romos viešbutis „Excelsior”, kuriame apsistoja valstybių galvos. Lietuvis į jas prisižiūrėdavo iki soties.
Petras mojavo ir svečiui iš Lietuvos – prezidentui Valdui Adamkui, kai šis prieš keletą metų buvo apsistojęs viešbutyje „Excelsior”.
Bendrauja keliomis kalbomis
Šis Romos lietuvis – anaiptol ne paprastas didžiulio miesto elgeta. Jis moka kelias kalbas – italų, anglų, prancūzų. Lietuviškai senukas bendrauja tik pats su savimi, todėl gimtąją kalbą primiršo.
Užsienio kalbos lietuviui praverčia jo darbe. Veneto gatve daugiausia vaikšto užsieniečiai.
Anksti ryte, kai nebūna su kuo bendrauti, Petras skaito itališkus ir amerikietiškus laikraščius, kurių gauna iš kavinių lankytojų.
Savas prie JAV ambasados
Žmonės Veneto gatvėje – padavėjai, klerkai, policininkai – paslaptingai kalbėdavo, kad Petras amerikiečių armijos gretose yra kariavęs Vietname.
Esą todėl jis vienintelis turėjo teisę ramiai elgetauti JAV ambasados pašonėje. Nors čia vaizdo kameromis stebimas kiekvienas šaligatvio centimetras, lietuvio nevarė italų policija, nereiškė pretenzijų ir ambasadą saugantys amerikiečių jūrų pėstininkai.
Vargetai nebeliko vietos
Pastaruoju metu garsiojo elgetos Veneto gatvėje nebematyti.
Prasidėjus karui Irake, JAV ambasada Romoje buvo apjuosta apsauginiais skydais.
Siekiant užtikrinti diplomatų saugumą policininkams nurodyta neleisti elgetoms bei kitiems įtartiniems asmenims būriuotis kitapus ambasados.
Matyt, patekęs į pareigūnų nemalonę Petras išsikėlė į kitą Amžinojo miesto vietą, kur yra mažiau pastebimas.
Rita Baltušytė