Akibrokštai lietuvybės istorijai

Klaipėdoje aktyviai naikinami Mažosios Lietuvos paminklai. Ferdinando aikštės berniukų mokyklos pastatas – vienas tų, kurį irgi gresia prarasti.

Prieš metus paveldo naikinimo banga nušlavė kelis lietuvybės istorijos liudytojus. Buvo nugriautas XVIII amžiaus namas – pirmoji mokytojų seminarija Klaipėdos krašte, taip pat senasis malūnas „Lietuvių priemiestyje”. Šiemet vėl smogta į lietuvybės paveldą – suniokotas buvusios Ferdinando aikštės berniukų mokyklos pastatas, esantis Naujojo uosto ir M.Šerniaus gatvių sankryžoje.

Iš filantropo palikimo

Ferdinando aikštės mokykla – tai beveik pusantro šimto metų lietuvybės palikimas, reikšminga istorija. 1863-iaisiais Klaipėdos magistratas nutarė prie miesto prijungtame Vitės priemiestyje pastatyti dvi atskiras – berniukų ir mergaičių – mokyklas. Tam nuspręsta panaudoti gėlių sėklų pirklio filantropo Johanno Ludwigo Wienerio palikimą, kurį jis po mirties paliko miestui.

Ferdinando aikštės berniukų mokykla buvo pašventinta jau 1865 metais. Dviejų aukštų pastatas, sudarydamas vizualinę dominantę su Anglikonų bažnyčia, išsiskyrė miesto kraštovaizdyje. Akį traukė ir didelė mansarda, namo fasadas. Jį puošė arkinė durų anga, trikampis frontonas, rizalitas (per visą aukštį išsikišusi pastato dalis) bei kampuose į bokštelius peraugančios lizenos – romantinei Renesanso architektūrai būdingi elementai.

Po Antrojo pasaulinio karo pastate įsikūrė profesinė technikos mokykla. XX-XXI amžių sandūroje Vitės kvartalą „pasiglemžė” uostas – liko tik profesinė mokykla, Sveikatingumo namai, pora gyvenamųjų namų ir gatvelių grindinys.

Pagrindinė lietuvininkų mokykla

Kultūros istorikas Albertas Juška monografijoje „Mažosios Lietuvos mokykla” atkreipė dėmesį į reikšmingą dalyką: „Ferdinando aikštės mokykla reikšmingiausia Klaipėdos krašto lietuvių kultūrai, nuo pat jos įsteigimo pradžios čia daugiau nei kitose vokiškose mokyklose mokėsi lietuvininkų šeimų vaikų”. Ypač svarbu tai, kad čia, kitaip nei daugelyje Klaipėdos mokyklų, buvo dėstoma ir lietuvių kalba.

1937-aisiais Ferdinando aikštės mokykla buvo perkelta į modernesnę Kanto mokyklą. 1938-1939 metais atsilaisvinusiame pastate veikė lietuviška Rėzos pradinė mokykla – ketvirta lietuviška pradinė mieste. 1939 metų kovo 22 dieną, kai Klaipėdos kraštą užėmė Vokietija, pamokos mokykloje nutrūko. Daug mokinių apleido Klaipėdą, o iš likusių lietuvininkų buvo suburta 20 moksleivių klasė, kuriai vadovavo mokytoja Ruseckienė. Netrukus klasę priglaudė vokiška Vitės mokykla. Vėliau ji buvo iškelta į Kanto mokyklą, o prasidėjus karui iširo.

Iškilios asmenybės

Ferdinando aikštės ir Rėzos mokyklas garsina jų pedagogai – žymūs krašto kultūros puoselėtojai. 1877-1894 metais mokykloje dirbo Klaipėdos apskrities Mokytojų sąjungos pirmininkas Friedrichas Thimmas. Jis garsėjo ir literatūriniu talentu: rašė eilėraščius, humoreskas. 1895-aisiais miesto teatre net buvo pastatyta Thimmo pjesė „Pirmasis debesėlis”. Kitas Ferdinando aikštės mokyklos pedagogas Endrius Bajoras tapo 1926 metais įsteigtos lietuviškos pradinės Donelaičio mokyklos antruoju mokytoju, o 1932-1936 metais jai ir vadovavo.

Išskirtinė Rėzos mokyklos mokytojo Martyno Gelžinio asmenybė. Jis gimė 1907 metais Vitės žvejų šeimoje. Baigė Klaipėdos mokytojų seminariją, dirbo Donelaičio pradinėje mokykloje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje. 1938 metais Gelžinis, baigęs ir Klaipėdos prekybos institutą, išvyko toliau studijuoti į Paryžių. Nuo 1935-ųjų jis vadovavo „Santaros” organizacijai, propagavusiai glaudesnį Klaipėdos krašto susivienijimą su Lietuva. 1939 metais Gelžiniui teko iš Prancūzijos pasitraukti į Lietuvą. 1940-aisiais sovietai lietuvininką suėmė. Po metų, kai vyko sovietų ir vokiečių politinių kalinių pasikeitimas, jis buvo iškeistas. Gyvendamas užsienyje Gelžinis įsitraukė į išeivijos veiklą, buvo VLIK tarybos narys ir Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio vadovas. Jis parašė daug straipsnių, parengė veikalą „Mano gimtinė Mažoji Lietuva”. Gelžinis, vienas iškiliausių XX amžiaus antrosios pusės Mažosios Lietuvos idėjos puoselėtojų, mirė 1990-aisiais JAV. Palaidotas Niujorke.

Neįtraukta į sąvadą

Atrodytų, Ferdinando aikštės mokykla seniai turėjo būti įtraukta į šalies ar vietos istorinių paminklų sąvadą. Juolab kad ji aprašyta daugelyje leidinių, taip pat ir lietuviškose knygose: Johano Zembritckio „Klaipėda XIX amžiuje”, Jono Tatorio „Senoji Klaipėda”, jau minėta Juškos „Mažosios Lietuvos mokykla”. Visuomenė ir istorikai ne kartą kreipėsi į savivaldybę ir prašė suteikti pastatui istorinio paminklo statusą, tačiau į siūlymus nekreipta dėmesio. Regis, miesto šeimininkams rūpi tik siauri nekilnojamojo turto bendrovės, nusipirkusios istorinį pastatą, ir statybos įmonės, ketinančios čia statyti daugiaaukščius, interesai.

Savivaldybės vaidmuo

Dar 2004-2006 metais uostamiestyje dėl teritorijos užstatymo 9-15 aukštų pastatais vyko karšti debatai. Nors Architektų sąjungos Klaipėdos skyrius protestavo prieš statybas, neturint viso kvartalo koncepcijos, savivaldybė ignoravo specialistų nuomonę.

Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovo Naglio Puteikio, uostamiestyje dažni atvejai, kai istorinės vertės pastatai, užuot restauravus, yra niokojami. Vėliau jie pripažįstami avarinės būklės ir griaunami be jokių paminklosaugininkų leidimų.

Klaipėdos miesto taryba, ignoruodama Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pastabas, pažeisdama įstatymus ir tarptautinius įsipareigojimus, yra spaudžiama priimti svarbiausią uostamiesčio raidai dokumentą – naują miesto bendrąjį planą.

Baudos negąsdina

Savivaldybės valdininkams rūpi ne unikalūs pastatai ir jų istorinė vertė, o formalumai, per kuriuos atsiskleidžia ir leidimų derinimo mechanizmas. Dažnai derinama iš anksto sutarus ar net sumokėjus baudą; paskui griaunama, kiek patinka. Nors Puteikis informavo visuomenę, kad už suniokotą Ferdinando aikštės mokyklą teks sumokėti 3 tūkst. litų baudą ir atstatyti sunaikintas pastato dalis, vargu ar tai išgąsdins milijoninio pelno besivaikančias bendroves.

Deja, panaši padėtis visur, kur savivaldybės palaiko grupinius verslo interesus. Naikinamas paveldas, neatpažįstamai keičiamas istorinis kraštovaizdis – greitai bus neįmanoma puoselėti net lietuviškos tapatybės iliuzijos.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.