Konfliktas tarp Seimo narių ir Valstybės saugumo departamento verda jau ne vieną mėnesį, atrodo, kad jau išsakyti visi argumentai už ir prieš, bet visuomenėje nerimo dar esama daug
Štai praėjusią savaitę „Lietuvos žiniose” pasirodė atviras laiškas prezidentui, pasirašytas grupės visuomenei žinomų labai garbingų ir sąžiningų žmonių, kurie reiškia susirūpinimą padėtimi valstybėje ir siūlo, kaip spręsti problemą. Jie prašo prezidento „mobilizuoti tautos jėgas gelbėti Valstybę” nuo rezervininko A.Pociaus.
Gerbdama pasirašiusiųjų taurias intencijas, norėčiau vis dėlto paprieštarauti. Ką reiškia „mobilizuoti tautos jėgas”? Kviesti į demonstracijas? Mitingus? Argi tai nesukeltų valstybėje dar didesnio ir pavojingesnio sąmyšio? Ar ne per daug sureikšminamas A.Pocius, tarsi tai būtų ne vienas rezervininkas, o visa Pskovo divizija, prieš kurią tauta turėtų susitelkti į lemiamą mūšį? Ar ne prasmingiau sugrįžti prie normalios visuomeninio gyvenimo būklės: juk negali amžinai tęstis tas, anot A.Sakalo, politinį gyvenimą krečiantis gripas, kuris jau visus baigia užkankinti.
Šiandien esama ženklų, kad rimtos politinės jėgos (socialdemokratai, konservatoriai) siūlo išeities kelius. Reikia, matyt, šalto proto ir įstatymais paremto veikimo. Sąmyšis Lietuvai iš tiesų pavojingas, o mums priešiškoms jėgoms naudingas ir keliantis pasitenkinimą. Jis užgožia tikrai daug ne mažiau svarbių dalykų.
Ne už kalnų Seimo rinkimai, ir tik jie, tiesą sakant, kelia vilčių, kad įvyks kiek esmingesnių permainų visuomenės ir valstybės gyvenime, pirmiausia tokių, kurios sustabdytų tragiškus emigracijos mastelius.
Šiandien daugeliui akivaizdžios dvi pagrindinės šio grėsmingo reiškinio priežastys: ekonominės ir teisinės, atitolinančios valdžią nuo žmonių, kai nesiskaitoma su jų reikalais ir interesais.
Šįkart norėtųsi stabtelėti prie ekonomikos dalykų. Bene svarbiausia Lietuvai, kad artimiausioje ateityje būtų įvykdyta radikali mokesčių sistemos reforma – įvesti progresiniai mokesčiai. Apie tai nenuilsdami kalba socialdemokratų reformistinio sparno atstovai. Smagu, kad šios idėjos skverbiasi ir į platesnius visuomenės sluoksnius, tarsi ir mažiau su politika susijusius. Štai šių metų „Literatūros ir meno” keliuose numeriuose išspausdintas platus J.K.Valaičio straipsnis „Septyniolika metų su Nepriklausomybės vėliava”, kur gvildenami būtent tie patys mokesčių sistemos ir jos sukeliamų anomalijų klausimai. Plačiai yra rašęs A.Sakalas apie socialinės Europos modelį, kurį, kaip siekiamybę, turėtų sau iškelti Lietuva. Tiesa, daugelis socialinės sferos problemų sprendimų yra savivaldybių žinioje, ir gerai, kad Seimas užsibrėžęs dar pavasario sesijoje priimti Vietos savivaldybių įstatymo pataisas, kurios suteiktų joms didesnių galių. Tačiau daugelio dalykų jos negali išspręsti be valstybės paramos ir kontrolės. Paklauskime savęs, kaip, pavyzdžiui, atsitiko, kad miestuose ir miesteliuose neliko viešųjų pirčių, kurios būtų prieinamos kiekvienam norinčiajam? Ar ne su tuo susijusi skandalinga padėtis, kad mokyklas ir darželius užplūdo utėlės ir blusos? Arba kitas dalykas. Nepriklausomybės pradžioje puolėme uždarinėti vaikų darželius, kurių tinklą sukurti dabar skatina ES! Mes šitai jau beveik turėjome, o dabar reikia pradėti nuo pradžios.
Aiškiai žinodami, ko mums reikia, turėtume to siekti demokratijos siūlomais keliais – pirmiausia per rinkimus, keldami kandidatams į Seimą reikalavimus, o paskui kontroliuodami, kaip jie laikosi savo pažadų.